Nuo 1 iki 30
Naujininkų kaime gyvenanti D. Želvienė savarankiškai bitininkauti pradėjo maždaug prieš dešimtmetį. Tiesa, šiuos vabzdžius moteris gerai pažino dar vaikystėje, mat jos dėdė buvo bitininkas, o Danutė kartais padėdavo iškopti medų.
„Anksčiau mano valdose avilius laikė pažįstama moteris, tačiau kai numirė jos vyras, našlė išsikraustė kitur ir keletą avilių paliko man. Galvojau, jog pasiliksiu vieną bičių šeimą ir taip bent sau turėsiu medaus. Iš pradžių pasigavau vieną bičių spiečių, po to nepastebimai šeimų ėmė daugėti. Vieni už simbolinę kainą pardavė avilius, kiti padovanojo, o su trečiais išsikeičiau į medų. Dar penkis avilius įsigijau gavusi paramą. Dabar turiu jau apie 30 avilių. Vieni pastatyti namuose prie miško, kiti – pas mamą Pajevonyje“, – pasakojo D. Želvienė.
Ji sakė dalyvaujanti įvairiuose bitininkų mokymuose, nuolat internete stebinti bitininkams skirtus vaizdo įrašus. Moteris juokavo, kad interneto platformoje „YouTube“ tikriausiai nėra nė vieno su bitėmis susijusio vaizdo įrašo, kurio ji nebūtų mačiusi.
Nors bitininkauja jau ne vienus metus, Naujininkų kaimo gyventoja vis dar nėra Vilkaviškio bitininkų draugijos narė. Tiesa, ji nuolat dalyvauja šios organizacijos veikloje ir ketina prie jos prisidėti. D. Želvienė nesiruošia dar labiau padidinti turimų bičių šeimų skaičiaus, tačiau norėtų namuose įsirengti modernias medaus sukimo patalpas.
Ankstyvas medus
Moteris teigė, kad kiti šeimos nariai visiškai nenori žengti jos pėdomis, todėl prie bičių stengiasi nesiartinti.
O pati Danutė mielai su šiais vabzdžiais praleistų dar daugiau laiko. Ji visiškai nebijo būti sugelta.
„Aš net noriu, kad man įgeltų. Kai taip atsitinka, stengiuosi kuo ilgiau netraukti geluonies, kad nuodai įsigertų į kūną. Man jie atstoja vaistus“, – šypsojosi bitininkė.
Ji savo bites stengiasi prižiūrėti itin kruopščiai, tad šios šeimininkei neretai atsidėkoja nešdamos gausų derlių. Praėjusiais metais D. Želvienė medaus prisuko tiek, kiek niekada anksčiau. Vis dėlto ji pati juokavo, kad praėjęs sezonas buvo geras ir tiems, kurie ilgai bitininkauja, ir tiems, kurie visiškai nemoka to daryti.
Įprastai medų moteris pardavinėja tiesiai iš namų, neveža į turgus. Pirkėjai itin vertina jos išgaunamą medų, tad namuose jo beveik neužsilieka. Beveik visas jis parduodamas šviežias.
Šiais metais D. Želvienė taip pat jau turi šviežio medaus. Jį kopinėti pradėjo kaip niekada anksti – gegužės 1 d.
„Įprastai pavasarinis medus būna nešamas iš obelų ir vyšnių žiedų. O pats gausiausias derlius gaunamas iš žydinčių rapsų. Šiemet viskas buvo kiek kitaip. Pavasaris buvo ankstyvas, šilumos netrūko jau balandžio pradžioje, tad bitės daug medaus sunešė iš vadinamųjų kačiukų žiedų“, – pasakojo pašnekovė.
Norėjo naikinti, bet padidino
Nors medus D. Želvienei ir duoda šiek tiek pajamų, tačiau tikrasis jos pragyvenimo šaltinis – gausi karvių banda. Dabar jų ūkyje ganosi 25, dar yra 12 telyčių ir 14 mėsinių galvijų. Kai visi masiškai atsisako karvių, ši ūkininkė ketina po metų jų bandą išplėsti bent iki 40. Tiesa, ji prisipažino visai neseniai svarsčiusi visiškai atsisakyti karvių.
„Ūkyje sukuosi nuo mažų dienų. Iš pradžių su tėvais, o nuo 1996 m. – savarankiškai. Buvo laikas, kai karvių visai nelaikiau, tačiau po to jos vėl ėmė mūkti mano tvartuose. Praėjusiais metais galvojau vėl jų atsisakyti, tačiau nuvykau pas Švedijoje gyvenantį ir vietiniame ūkyje dirbantį sūnų, visą žiemą Lietuvoje lankiau įvairius seminarus ir supratau, kad ir iš pieno ūkio galima pragyventi. Svarbu mokėti tinkamai pašerti gyvulius, žinoti, kada ir ką reikia jiems duoti. Dėl to neseniai įsigijau pašarų smulkintuvą-dalytuvą, lėkštines akėčias bei naują šienapjovę“, – pasakojo D. Želvienė.
Vienintelė bėda, kurios bijo ūkininkė, – leukozės protrūkis. Pajevonio seniūnijoje praėjusiais metais buvo nustatytas ne vienas šios ligos atvejis. Leukoze sergančių galvijų buvo rasta ir D. Želvienės kaimynystėje. Pati moteris teigė purškianti gyvulius specialiais purškalais, tačiau abejoja, ar jie gali visiškai apsaugoti nuo ligos.
Šiuo metu jos valdose ganosi ir nedidelis būrys mėsinių galvijų. Visgi moteris teigė, kad rudenį žada juos parduoti ir daugiau neauginti. Pagrindinė tokio sprendimo priežastis – už pieną pinigus moka kas dvi savaites, o užauginti mėsinį galviją ir jį realizuoti kartais trunka net iki poros metų.
Patinka organizacinė veikla
D. Želvienė teigė, jog Pajevonio krašte daugelis ūkininkų verčiasi būtent gyvulininkyste, nes aplink žemės nederlingos, kalvotos. Nors šiuo metu UAB „Marijampolės pieno konservai“ pieną pristatanti ūkininkė už jo litrą gauna apie 20 centų, ji viliasi, kad vieną dieną pieno supirkimo kainos Lietuvoje susilygins su kainomis kitose Europos šalyse.
50 ha žemės plote dirbanti ūkininkė sakė pernelyg plėsti ūkio neketinanti. Ji svarstė, kad tai galėtų padaryti nebent vienas iš keturių jos sūnų. Apie grįžimą į Lietuvą ir ūkininkavimą šiuo metu galvoja tik vyriausiasis sūnus, gyvenantis Švedijoje.
Be darbo galvijų ūkyje ir pas bites, D. Želvienė turi ir visuomeninių įsipareigojimų. Ji – Pajevonio kaimo bendruomenės „Jevonio versmė“ pirmininkė.
„Man labai patinka organizacinė veikla. Bendradarbiaujame su Kybartų kultūros centru ir kas mėnesį surengiame bent po vieną kultūrinį renginį. Turime nuostabius kultūros namus, kurie yra naudojami tiek visuomeniniams renginiams, tiek gyventojų privačioms reikmėms. Nors žmonių entuziazmas daugelyje sričių pamažu blėsta, tačiau mes bendruomenėje vis dar turime 64 narius. Tiesa, tik nedidelė dalis iš jų yra aktyvūs“, – pripažino pašnekovė.
