O kadangi iki šiol teiraujatės, koks jų tolimesnis likimas, supratau, kad privalau pratęsti pasakojimą.
Žurnalistas – irgi žmogus, todėl kartais valgo, miega ir skaičiuoja savo išlaidas bei pajamas. O per Velykas ir po jų margina, daužo ir valgo kiaušinius.
Kartais netgi įsigudrina suprasti, kad tuos kiaušinius sudeda vištos, kurių pačiam galima užsiauginti, jeigu tik tai nebūtų pernelyg sudėtinga, brangu ir neatimtų daug laiko. Taip prieš metus prasidėjo specialiai DELFI „Agro“ skaitytojams skirtas žurnalistinis eksperimentas, kurio metu pabandžiau apsirūpinti savo auginamų vištų kiaušiniais ir suskaičiuoti jų savikainą. Savo eksperimentais – bandymais kurtis kaime, ar naujos veiklos pradžia – redakcija pakvietė dalintis ir visus skaitytojus, o kiekvieną mėnesį įdomiausio eksperimento autorius buvo apdovanotas vertingais prizais. Mano vištų nuotykius rasite čia, čia ir čia.
Nerimą kėlė artėjanti žiema
Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį prie savo augintinių buvau jau taip įpratęs, kad kiekvieną rytą, išėjęs su kavos puodeliu rankose į namo terasą, po pirmo gurkšnio, dar nespėjęs nė gerai atsibusti, nuskubėdavau atidaryti vištidės duris. Paukščiai keliasi gerokai anksčiau už mane, o jei vėluoju, iš senų rąstų tvartelio jau girdisi maldaujantis kudakavimas su prašymu išleisti į laisvę.
Smagų darbą surinkti kiaušinius kažkaip natūraliai perleidau savo žmonai Irmai, sau pasilikdamas rūpesčius lesalo ir geriamo vandens papildymu. Kombinuotų lesalų visiškai atsisakėme, tik žiemą, kai vištos mažiau vaikščiojo po kiemą ir neturėjo galimybių prilesti žolės, žvyro ir visokių vabaliukų, veterinarinėje vaistinėje joms nupirkau maltų kriauklelių. Svarbiausiu lesalu liko kviečiai, kurių po maišą vis parsivežu iš garsiausio Pietų Lietuvoje Veisiejų turgaus.
Artėjanti žiema kėlė abejonių, kaip išgyvens mano paukščiai per speigą ir pūgas nešildomoje ir net nesandarioje vištidėje. Laimei, pirmoji vištų žiema pasitaikė švelni, o sudėtingiausia buvo reguliariai jas pagirdyti dar nespėjusiu užšalti vandeniu tokiu metu, kai kieme nebuvo sniego, bet temperatūra neigiama. Prisnigus šio rūpesčio nebeliko, nes vištos išmoko vietoje vandens gėrimo prilesti sniego.
Žiemą vištas į kiemą išleisdavome 2-3 valandoms, per atlydį – ilgiau. Prieblandoje jos prastai mato, o žiemą temsta anksti, tai kartą nepastebėjau, kad viena višta laiku nespėjo grįžti į vištidę, prasidėjo pūga, o ji tik susigūžė kampe ir laukė, kas bus toliau. Vištaitei pasisekė, kad pamačiau ją dar iš vakaro ir nunešiau pas kitas. Po šito nuotykio jau atrodė, kad ji neišgyvens, nieko nelesė, tūnojo susigūžusi, bet po kelių dienų pastebėjau, kad jau geria vandenį, o per porą savaičių visai atsigavo.
Sename sode palikau nesurinktą dalį nukritusių obuolių, nes žiemą jais maitinasi kėkštai ir smilginiai strazdai. Šiemet jiems konkurenciją sudarė vištos, atradę smagų užsiėmimą iškapstyti iš po sniego ir lesti papuvusius obuolius.
Kaimynų vištidėje apsilankė plėšrūnai
Vištų santykiai su kitais kiemo gyventojais susiklostė savaime tik garbingo amžiaus Vidurinės Azijos aviganei Pandai kantrioji Irma turėjo išaiškinti, kad naminių paukščių skriausti nevalia. Deja, viduržiemį šuo užbaigė savo gyvenimą – ryte pastebėjome kiemo viduryje apsnigtą kalvą, kurios ten neturėjo būti. Tik priėjęs visai arti patikėjau, jog tai – jau 14 metų, nuo pat mūsų šeimos išsikraustymo į kaimą drauge visus džiaugsmus ir nusivylimus išgyvenusi augintinė. Teko ją supakuoti į maišą, paslėpti atokioje vietoje ir laukti, kol atšils žemė, nes ne juokai iškasti duobę apie 60 kg svėrusiam šuniui net ir tada, kai nereikia įveikti įšalo.
Kelis kartus patyrę, kokie skaudūs gali būti vištų snapų smūgiai, mūsų katės jas apeina iš tolo, o lapės ir kiaunės į kiemą kol kas dar neužsuko. Mažame Šadžiūnų kaimelyje, išsitęsusiame tarp užliejamų Ilgio ežero pievų ir Leipalingio-Veisiejų plento, vaikus veda kelios lapių šeimos, o paežerės alksnynuose peri suopiai ir lindės. Žiemos pabaigoje nuo kažkurio iš jų nukentėjo mūsų kaimynai – iš didelio būrio liko tik viena višta ir stambus ryškiaspalvis gaidys, o galiausiai ir tie kažkur pradingo.
Gaidžiui vardą davė televizijos laida
Jei jau užsiminiau apie gaidį, tai privalau papasakoti, kaip pas mus atsirado Modestas ir kodėl jam teko toks vardas. Iš pat pradžių, kai tik nusipirkau 6 rudas vištas, feisbuko draugai primygtinai patarinėjo, kad joms būtinai reikia gaidžio. Atsikirsdavau, kad perinti viščiukų neketinu, o lesinti dar vieną paukštį, kuris nededa kiaušinių, nematau jokios prasmės.
Televizijos laidoje „Dviračio žinios“ atsiradus mane parodijuojančiam personažui, kurį aktorius vaidina taip įtikinamai, kad mano Irma juokauja, jog yra panašesnis į mane už mane patį, teko taikyti realybę prie televizijos kuriamo vaizdo. Kadangi mano personažas, vis kreipdamas kalbą apie kacinus ir vištas, kone kiekvienoje laidoje minėdavo kažkokią Raibukę, supratau, kad vien rudų vištų neužteks – užgriuvusi šlovė įpareigoja.
Lyg tyčia balandžio viduryje, dairydamasis po Veisiejų turgų, atsigaunantį po žiemos, pastebėjau, kad kiekvieną ketvirtadienį ten prekiauti paukščiais atvažiuojantis vieno stambaus paukštyno atstovas tąkart turėjo raibų vištaičių. Sumokėjau už jas po 6,5 euro, sukišau į maišą, maišą – į bagažinę, ir greičiau namo, kol nepridergė ir visas opelis neprasmirdo.
Sudėtingiausia buvo supažindinti jau metus pas mus gyvenančias vištas su jauniklėmis, kurios pirmą dieną tūnojo vištidės kampe ir bijojo išeiti į kiemą. Po kelių dienų jos jau išeidavo į sodą palesti besikalančios žolės daigų, bet nuo senių nuolat gaudavo lupti. Jų statusas pasikeitė po poros savaičių, kai iš turgaus parsivežiau dar porą jaunų vištaičių – šįkart juodų tarsi kovai. Raibosios iškart pradėjo jas skriausti, nors pačios dar kartais nukenčia nuo vyresnių rudųjų.
Vienoje „Dviračio šou“ laidoje mano personažą vaidinantis aktorius, išgirdęs pragydusį gaidį, jam pasakė „Patylėk, Modestai“. Feisbuke parašiau laidos scenarijaus autoriui Haroldui Mackevičiui, kad gaidžio neturiu, o dabar būsiu priverstas įsigyti. Tas išsisuko, kad scenarijuje jokio Modesto nebuvo ir aktoriai tiesiog suimprovizavo.
Modesto ieškojau turguje 3 savaites iš eilės. Kartą jau pamačiau gražų baltą gaidį juodomis kaklo plunksnomis, bet užtrukau rinkdamasis rūkytus lašinius, o per tą laiką gražuolį paukštį nupirko. Po savaitės į turgų atvažiavau anksčiau, tai galėjau išsirinkti iš dviejų raibų gaidžių. Vienas buvo truputį kuprotas, o antrą parsivežiau namo, pavadinau Modestu ir supažindinau su vištomis.
10 vištų būrys Modestą pasitiko nesvetingai. Kol jis dar nesubrendęs ir, užuot giedojęs, cypsi viščiuko balsu, gauna lupti net nuo jauniausių juodukių. Gelbsti tik ilgos kojos, bet prie lesyklos Modestas prieina tik tada, kai visos vištos nueina savais keliais. Neabejoju, kad ateityje jis išaugs į didelį gražiai giedantį kiemo šeimininką, bet kol kas vištidės hierarchijoje yra paskutinis.
Vištų terapija
Įsitikinti, kaip vištų būrys veikia kaip viena komanda, turėjau progą, kai pas mūsų katę į kiemą atėjo stambus rusvai rainas jaunikis – kaimyno Antano katinas. Jų meilės žaidimai truko pusę dienos, kol svečias pakliuvo į vištų apsuptį. Katinas pastebėjo, kad yra apsuptas kiemo viduryje, kai trauktis jau buvo vėlu. Snapų smūgiai pasipylė iš skirtingų pusių, tai rainiui beliko atsigulti ir pripažinti savo pralaimėjimą: gulinčio nemuša. Tik tada vištos atsitraukė ir leido katinui pasprukti iš kiemo.
Mano feisbuko draugai ir sekėjai, lankydamiesi Pietų Lietuvoje, jau įprato užsukti į mano sodybą pasidaryti asmenukę su garsiosiomis vištomis ir Modestu. Miestiečių vaikams, naminius paukščius mačiusiems tik televizoriaus ekrane, ypatingai patinka patrupinti vištoms riekę batono. Tokią netradicinės relaksacijos formą praktikuoju ir pats: prisėdu sode ant kelmo, neskubėdamas trupinu sueižėjusią riekę ir stebiu, kaip vištos bei Modestas varžosi dėl grobio. Galėčiau teigti, kad vištų stebėjimas per kelias minutes sumažina nuovargį, nuima stresą, stabilizuoja kraujospūdį, bet rimtesnėms išvadoms ir tokio netradicinio gydymo metodo sertifikavimui reikėtų ne tik rimtesnių tyrimų, bet ir įtikinti žmoną, kad vištų terapija susidomėjusių svečių srautas nesugriaus mūsų gyvenimo idilės.
Daržą teko aptverti
Paskutinėmis pavasario dienomis iš vištidės kasdien surenkame po 8-10 kiaušinių. Tiek jų ne tik visiškai patenkina mudviejų su Irma poreikius, bet ir leidžia kartais nuvežti po 10 naminių kiaušinių pakuotę juos jau spėjusiems pamėgti giminaičiams. Pardavinėti dar nebandžiau, bet natūrinių mainų pasitaikė – į svogūnų sodinukus arba užstatinės plastiko taros maišą.
Lietuvoje galioja tvarka, kad, auginant iki 50 vištų, jų kiaušiniais galiu prekiauti be jokių veterinarijos patikrinimų ir ūkio registravimo. Tačiau pusšimtis vištų taip nukapstytų tinklo tvora aptvertą 35 arų kiemą, kad jame neliktų net vejos, o išmatų kvapas lydėtų visą likusį gyvenimą.
Dabar gi dar galiu spėti vandens srove nuplauti netinkamoje vietoje paliktus vištašūdžius, tačiau daržą teko atskirai aptverti maždaug metro aukščio medine tvora su varteliais, kad vištos jo nenuniokotų. Raudonųjų serbentų krūmus vištos nulesė vos jiems spėjus peržydėti, o žalias samanas po maumedžiais, kuriose jau buvo pradėję dygti kazlėkai, nukapstė iki plikos žemės.
Sunkiausi sprendimai laukia, kai vištos nusens ir nustos dėti kiaušinius, nes jos jau tapo kone šeimos narėmis, todėl bus ne taip lengva apsispręsti lesinti iki natūralios mirties ar kaisti puodą vištienos sriubai.
