Nors per pačias Velykas virš Dzūkijos slinko labiau bulviakasį, o ne balandžio pabaigą primenantys debesys, antrąją šventės dieną saulė jau neturėjo už ko pasislėpti. O čia dar tas sodybos pavadinimas puikiai tiko tokiai dienai įprasminti. Juolab, kad apie Rasos ir Valdo pastangas skleisti Lėto maisto kultūrą, propaguoti nepasterizuoto pieno produktų gamybą ir valgymą jau ne kartą esu rašęs, tai atsisakyti kvietimo po ilgokos pertraukos vėl juos pamatyti neliko jokio pasiteisinimo.
Vardą rinkti reikia atsakingai
Iš viso sodyboje „Paskui saulę ir ožkas“ dabar gyvena per 60 melžiamų ožkų, 2 ožiai ir 26 nuo 2 mėnesių iki 2 savaičių amžiaus ožkytės. Šešios iš jų laukė vardų, nes tik juos gavę taps visateisėmis ūkio gyventojomis.
Stebint šventės svečiams šventės talkininkė Dovilė jas po vieną nufotografavo, nuotraukas sukėlė į ūkio „Facebook“ paskyrą ir tada jau jos sekėjai – sūrio valgytojai – siūlė vardus ir savo balsavimu nusprendė, kaip kuri ožkytė bus pavadinta.
Antradienį paskelbta, kad daugiausiai „like“ surinko vardai: Betė, Zebrė, Šokoladas, Pupa, Stirna ir Pienė.
„Vardą rinkti reikia labai atsakingai, nes jis nulemia visą ožkyčių gyvenimą. Pernai prigijo keletas svečių sugalvotų vardų: Karamelė, Mirabelė ir Žuvėdra“, – pasakojo R. Ilinauskaitė.
Atsikraustė iš Dargužių
Kol balsavimas tęsiasi, pasivaikščiojome su Valdu prie ožkų aptvaro. Pavadinimą sodybai „Paskui saulę ir ožkas“ sūrininkas sakė pasiskolinęs iš 2010 m. „Kino pavasaryje“ pristatyto režisierės Giedrės Žickytės dokumentinio filmo apie jo su R. Ilinauskaite pabėgimą iš miesto ir Sūrininkų namų įkūrimą Varėnos rajono Dargužių kaime. 2017 m. sausį, kai DELFI pranešė žinią „Sūrininkų namų kūrėjas susiruošė kraustytis iš Dargužių“, būta piktų komentarų, neva jų verslas, o gal tiksliau būtų rašyti – svajonė, žlugo. Aiškiau pasidarė, kai Sūrininkų namai oficialiai buvo perduoti naujiesiems šeimininkams, o Rasa ir Valdas iš gatvinio Dargužių kaimo išsikraustė ten, kur jų ožkoms daugiau erdvės, ir pakvietė į naujosios savo sodybos atidarymą.
„Nesitikėjau, kad tiek daug pagalbos sulauksiu iš Puodžiuose veikiančios žemės ūkio bendrovės. Jie augina grūdus, savo galvijų nelaiko, tai aprūpina mus šienu“, – pasakojo V. Kavaliauskas.
Galvoja apie veislyną
Valdas išduoda paslaptį – rimtai svarsto bendrovės pasiūlymą perimti kai kuriuos jos nenaudojamus pastatus ir įkurti juose ožkų veislyną, nes, jo teigimu, Lietuvoje tokia veikla niekas rimtai neužsiima.
„Tačiau, jei jau profesionaliai užsiimsim ožkų veisimu, Lietuvos rinka iškart taps per ankšta. Todėl vis dažniau dairausi į Ukrainą, iš kurios pas mus į Sūrininkų mokyklą atvyksta vis daugiau mokinių“, – kalbėjo V. Kavaliauskas.
Šita jo misija toliau skleisti prieš daug metų iš Prancūzijos atsivežtą tikro sūrio gamybos ir valgymo kultūrą man kažkuo primena Lietuvos Rytų partnerystės politiką, kai vos apšilę kojas Europos Sąjungoje ir NATO, skubame atsivesti ir draugus – Ukrainą. Labai norint, galima nesunkiai pritempti iki idėjos, kad šeimos ūkių, gaminančių unikalią produkciją, kūrimasis artina šalį prie Europos gal net labiau už formalias procedūras.
Vilkai prie ožkų nesiartina
Grįžtam prie šventės svečių, nes šeimininkas būtinai privalo atvesti ir parodyti smalsiems sūrio valgytojams svarbiausią ožkų sargą nuo vilkų – Podhalės aviganį Vytuką. Pasak V. Kavaliausko, vilkų pėdsakų kam ne kartą teko matyti sniege, bet tik už teritorijos, kurią saugo budrusis aviganis, ribų.
O kuomet visi žino savo vietą ir valdas, nė minties nekyla reikalauti griauti gamtos tvarką išnaikinant vilkus.
Stebint skirtingų rūšių sūrius ir ant laužo virtą sriubą ragaujančius sūrininkų sodybos svečius, susidaro įspūdis, kad nepramoninės gamybos sūris jiems yra kur kas daugiau, negu vien tik maisto produktas. Lyg su kiekvienu gabalėliu į popierinį maišelį Rasa įdėtų truputį dzūkiškos Norvydiškių saulės šilumos ir savo atrastą laimės receptą, išmokiusį viską suspėti neskubant, nesistengiant uždirbti visų pasaulio pinigų, išlikti santarvėje su gamta, kaimynais ir svarbiausia – savimi.
