Ūkininkai, kurie nežada atsisakyti augalininkystės, taip pat kardinaliai keičia savo veiklą ir taip tikisi didinti uždarbį.

„Grūdai pradėjo pigti. Kainos nekyla, nes visame pasaulyje žiema gana lengva, nuostolių nėra. Mūsų tiesioginis konkurentas Rusija, kur pernai pasėjo 6 proc. daugiau javų. Tai milžiniški kiekiai, o mes ES viena iš daugiausia grūdų, skaičiuojant vienam hektarui, parduodanti šalis“, – kaip klojasi stambių ūkių perspektyva aiškina Petras Puskunigis. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės, dirbančios 1700 hektarų, vadovas.

Daugiašakiai ūkiai

Jis vardina ir priežastis, kodėl mes vis labiau priklausomi nuo grūdų, praktiškai žaliavos, eksporto: pieno gamyba, o tuo pačiu ir ūkių bei laikomų karvių mažėja, kiaulininkystę, vieną iš pagrindinių javų vartotojų, mažina Afrikinis kiaulių maras. Augintojų pelnas menksta.

Tačiau, jei kalbėti apie žemės ūkio bendroves, jos toliau plečia daugiašakius ūkius ir specializuotis vienoje srityje nenori.

„Žinom, kad „pervarius grūdus per karvę“ pelnas iš javų didėja 4–5 kartus. Tai, jog konkurencija javų rinkoje didės stambūs ūkiai prognozavo ir ieško alternatyvos“, – aiškina P. Puskunigis ir įvardina naują bumą – kas turi karvių ūkius, juos plečia, o kiti imasi paukštidžių ir karvių žindenių. Praktiškai visi ieško veiklų, kad galėtų panaudoti derlių ūkyje, o ne tik parduoti kaip žaliavą.

Tačiau Raseiniuose ūkininkaujantis Afredas Bardauskas abejoja tokiais sprendimais.

„Visi sunkiai uždirba tuos pinigus. Koks išsigelbėjimas pereiti nuo augalininkystės prie gyvulininkystės? Nereikia galvoti, kad pradėsi vištas auginti, pradės pinigai iš dangaus kristi, visur yra savi niuansai.

Gal čia kiti pokyčiai, gal stambesni ūkiai nori plėsti savo veiklą, auginti vištas ar kiaules. Aš nesiečiau tai su panika, kad ūkininkai mes augalininkystę ir pradės jaučius auginti. Dalis ūkininkų tiesiog pasirenka gretimą šaką dėl rizikos suvaldymo, tai yra normalu. Aš pats nieko nekeisiu, esu susikoncentravęs ties tuo, ką darau“, – kalbėjo A. Bardauskas.

Paskui technologijas

Iš kitos pusės, kai kuriuos ūkius keisti verčia ir pasikeitusios technologijos.

„Kalbant apie pieno ūkius, jų modernizavimo bumas buvo prieš 14–15 metų. Kompleksai susidėvėjo ir dabar reikia arba trauktis iš šios veiklos, arba fermas rekonstruoti. Pavyzdžiui, mes vietoje senos 200 karvių fermos pastatėme naują 700 karvių. ES parama juokinga. Investavome 5 mln. eurų, o parama sieks mažiau nei 8 proc., nors šis investicija mums leis išsaugoti 80 darbo vietų“, – aiškina P. Puskunigis.

Tačiau į pieno ūkius investuoja tik tie, kurie jau dirbo šioje srityje, nes tai sudėtinga veikla. Vien surinkti kvalifikuotą kolektyvą šiais laikais pakankamai didelis iššūkis.

„Žmonės, kurie investuoja į paukštynus apvažiuoja fermas Lietuvoje, skraido į užsienį ir tik tada imasi verslo. Vištienos paklausa yra. Auginant savo grūdus galima atpiginti savikainą“, – pasakoja P. Puskunigis ir sako, kad jie patys jau daugelį metų gamina pašarus savo karvėms ir tai leidžia kur kas lanksčiau prisitaikyti prie rinkos nei juos perkant.

Pavyzdžiui, jei krenta pieno supirkimo kainos, iš karto keičiamos pašarų sudedamosios dalys ir jie piginami.

Petras Puskunigis
Foto: DELFI / Mantas Jokubauskas

Tačiau kalbant apie kitus papildomus verslus, P. Puskunigis pripažįsta, jog praktika parodė, kad investuoti reikia į tą pačią sritį, kurioje dirbi. Tai yra žemės ūkį. Kadaise bendrovė turėjo kavinę, prekybos centrą, pieno supirkimo punktą. Visko atsisakė, nes gautas pelnas nevertėjo įdėtų pastangų.

„Iš prekybos centro per metus gaudavome apie tūkstantį eurų pelno ir reikėjo dirbti ištisus metus. O žemės ūkio veikloje atsistojęs lauke ir planavimui skyręs porą valandų uždirbsiu dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių eurų. Patalpas tiesiog perdavėme tinklui, kuris kaimuose turi 50 parduotuvių“, – apie blaškymąsi pasakoja P. Puskunigis.

Nelinksmi metai

A. Bardauskas apibendrindamas praeitų metų rezultatus DELFI pasakojo, kad metai nebuvo iš sėkmingiausių. Derliaus gauta 20 proc. mažiau už įprastą vidurkį, tačiau A. Bardauskas sako, kad dėl to panikuoti nėra prasmės. Nuo 1992 metų profesionaliai ūkininkaujantis vyras tikina, kad metų pasitaiko įvairių - vienas metais gali uždirbti daug, kitais mažiau. Prastesniais metais tereikia kažkiek susispausti ir realistiškai įvertinti savo galimybes.

„Panikos tikrai nėra. Kas ilgai ūkininkauja žino, kad būna metai, kai viskas eina į viršų, uždirbi daug pinigų. Jeigu juos protingai investuoji, reikia paskui kelis metus pagyventi protingai. Būna ir blogesnių metų, galima kažką per juos atsinaujinti, nusipirkti naujos technikos. Negalima tikėtis, kad kiekvienais metais rezultatas bus vis geresnis, ne sovietmetis gi.

Aišku, apmaudu, galėjome daugiau uždirbti, būtume kažką daugiau nupirkę ar investavę. Mes su kolegomis norėjome statyti didžiulį 800 kv. m. angarą sandėliavimui. Leidimus turime, bet šiemet nestatome. Padalinsime projektą per du metus. Šiemet įrengsime visus pamatus, atliksime žemės darbus, išliesime betoną. Kitais metais, jei jie bus pelningi, nusipirksime konstrukcines medžiagas, stogą ir pastatysime. Kai neuždirbi pinigų, tiesiog kažkiek reikia susilaikyti. Prastesniais metais tiesiog labiau pradedi pinigus skaičiuoti. Kai būna geros pajamos, skaičiuoji viską mintyse, o kai blogos – imi pieštuką, popierių, skaičiuotuvą ir pasėdi ilgiau prie skaičiavimų“, – teigia A. Bardauskas.

Ūkininko sritis – augalininkystė. Didžiausią ūkio dalį sudaro javai, ankštinės kultūros, rapsai.

A. Bardauskas sako, kad nieko per daug keisti neketina, nes tai neturi prasmės. Kalbėdamas apie kintančias grūdų kainas bei situaciją užsienio rinkose ūkininkas prognozėmis neužsiima.

„Pažiūrėkime į 2017 metų derlių. Tuomet nebuvo tokių kainų kaip pernai, tada buvo 150 eurų už toną, pernai pardavinėjo kai kas ir po 200 eurų. Negali nuspėti, ar kainos kris, nes jo jau buvo kritusios iki žemų lygių. Kas bus rudenį, niekas negali pasakyti. Kas vyks Australijoje, Amerikoje, kaip bus Vokietijoje. Dabar visur Europoje gražu, o gal vėl bus sausra? Per mėnesį viskas gali kardinaliai pasikeisti, paskui juoksimės iš savęs su savo prognozėmis“, – juokiasi A. Bardauskas.

Jonas Talmantas
Foto: DELFI / Mantas Jokubauskas

Vienas laivas, viena veislė

„Ūkininkai pradeda statyti paukštynus, tačiau aš pastebėjau, kad tie, kurie griebėsi įvairių veiklų, žlugo. Reikia daryti tai, ką geriausia moki. Karvių bandas galima didinti, tačiau aukštų kainų nėra ir nesugebėsi konkuruoti su tais kraštais, kur nėra tvartinio laikotarpio. Tikiuosi, grūdų auginimo prognozės geros, nes kai kurios Afrikos šalys traukiasi, nes savikaina per didelė“, – kiek kitaip į Lietuvos žemės ūkio ateitį žvelgia Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas, pats su šeima dirbantis 1200 ha žemės.

J. Talmantas sako, kad savo ūkyje atsisako cukrinių runkelių ir vietoj jų augins kanapes, sės salyklinių miežių. Tačiau didžiausios pokytis bus auginant maistinius kviečius.

„Kartu su kooperatyvo „Lietuviški javai“ nariais dirbame 15 tūkst. hektarų ir nusprendėme auginti ne aukščiausios, bet antros klasės kviečius. Tokie populiaresni pasaulyje. Kadangi bendrai galime sėti vieną veislę ir turime pakankamą kiekį pakrauti visą laivą, dar sutaupysime“, – aiškina ūkininkas ir sako, kad viena iš didžiausių Lietuvos bėdų – auginame 75 veisles ir negalime surinkti didelių vienodų kviečių kiekio, dėl to gauname 5 eurais už toną mažiau nei galėtume.

Jis pateikia ir skaičiavimus. II klasės kviečiai keliais eurais už toną pigesni už I klasės, tačiau jų auginimo savikaina 10–15 eurų už toną mažesnė. Perskaičiavus hektarui tai 100 eurų. Parduodami didelį kiekį tiesiogiai, ne per tarpininkus, dar sutaupys keletą ar keliolika eurų už toną.

„Taip iš hektaro pelnas bus 200 eurų didesnis nei auginant aukščiausios rūšies kviečius“, – aiškina J. Talmantas.