Pieno supirkimo kainą veikia trys veiksniai – pieno kokybė, baltymų ir riebalų santykis bei pieno kiekis. Tik visus šiuos tris pagrindinius kriterijus vykdantys ūkiai gauna aukščiausią supirkimo kainą.

Šių metų sausį tokiems ūkiams Lietuvoje, kurie patiekė 65 proc. viso supirkto kiekio šalyje, už natūralų pieną penkios didžiausios šalies perdirbimo įmonės vidutiniškai mokėjo 347 eurus už toną, arba 98 proc. Europos Sąjungos šalių vidurkio (353 eurai už toną).

Tuo tarpu bendrai visiems ūkiams sausį vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 306 eurų už toną, vadinasi, smulkūs ūkiai gavo dar mažiau, iš kurių pieną superka ir perparduoda tarpininkai.

Kodėl smulkūs uždirba mažiau

Žaliavos supirkimo sąlygas nustato rinka. Pieno ūkiams, kurie nusileidžia pagal kokybinius reikalavimus dėl prastesnių leidžiamų bakterijų ir somatinių ląstelių skaičiaus, remiantis pieno supirkimo taisyklėmis, taikomos nuoskaitos. O už išskirtinai aukštos kokybės pieną, kai nustatyti kokybiniai rodikliai viršijami – mokami priedai.

Atskiras klausimas – iš žemdirbių pieną superkantys ir jį perdirbėjams perparduodantys tarpininkai, kurie tarpsta ūkininkų sąskaita.

Egidijus Simonis

Šiuo metu pieną superka 57 rinkos dalyviai – iš jų tik apie 20 užsiima pieno perdirbimu, vos keli gali vadintis tikraisiais žemdirbių kooperatyvais, o likusi pusė – užsiima tarpininkavimu, pigiai iš ūkininkų pieną superkančios ir brangiai jį perdirbėjams perparduodančios įmonės.

Iš tokių tarpininkų superkama beveik trečdalis visos žaliavos, kuriems dėl žemesnių pieno kokybinių ir sudėties rodiklių perdirbėjai moka tik šiek tiek mažiau nei stambiems ūkiams. Tačiau ta kaina yra aukšta ir artima ES vidurkiui – šių metų sausį tarpininkams mokėtas vidurkis siekė 324 eurus už toną žaliavos, kai tarpininkai ūkininkams mokėjo maždaug 240 eurus už toną.

Deja, bet supirkimo kainos, kurias perdirbėjai sumoka tarpininkams, oficialioje statistikoje nefigūruoja. Jų viešinimas praskaidrintų rinką. Į oficialias suvestines įtraukiama tik tarpininkų ūkininkams sumokama kaina.

Daug ūkių, bet mažai pieno

Šių metų sausį prekinių pieno ūkių, kurie parduoda žaliavą rinkai, Lietuvoje buvo daugiau kaip 18 tūkst., o viename prekiniame ūkyje vidutiniškai buvo laikoma 12 pieninių karvių.

Pavyzdžiui, Airijoje ūkių skaičius yra toks pat kaip Lietuvoje, tačiau jų ūkyje vidutiniškai laikoma 80 karvių, todėl airiai primelžia penkis kartus daugiau pieno, o vidutinė pieno supirkimo kaina yra 20 proc. aukštesnė nei Lietuvoje – maždaug tiek ir gauna didieji mūsų šalies ūkiai.

Kodėl svarbus didelis pieno kiekis

Supirkimo kaina tiesiogiai priklauso nuo tiekiamo pieno kiekio: kuo jis didesnis, tuo žaliavos supirkimo kaštai yra mažesni, o kokybės kontrolė paprastesnė. Todėl žaliavos kainodaroje svarbus yra pieno surinkimo būdas: ar pienas paimamas iš ūkyje esančio šaldytuvo, ar surenkamas pieno supirkimo punkte, ar žaliavą tiekėjas pristato tiesiogiai į pieno perdirbimo įmonę.

Pieno surinkimas iš pavienių smulkių gamintojų, sudaro svarbią sąnaudų dalį, kurią prisiima supirkimo įmonės, taigi pristatyto į pieno perdirbimo įmonę pieno savikaina yra artima tarpininkams mokamai kainai.

Pieno surinkimo kaštus sudaro ne tik žaliavos transportavimas, bet išlaidos pieno supirkimo punktams išlaikyti: pienovežių parkas, elektra, darbuotojų užmokestis, vanduo, plovimo ir dezinfekavimo priemonės, laboratorinė įranga, šaldymo ir temperatūros palaikymo įranga, pieno laboratoriniai tyrimai.

Smulkieji pieno gamintojai Lietuvoje negali pasiekti masto ekonomijos, neturi finansinių išteklių investicijoms į gamybos efektyvumą, todėl kokybiniai ir kiekybiniai žaliavinio pieno rodikliai Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra vieni prasčiausių.

Todėl smulkusis ūkininkas negali gauti tokios pat kainos už pieną, kiek gauna stambūs tiekėjai, gebantys patiekti aukščiausios kokybės žaliavą, kuri pagal sudėties ir kokybinius reikalavimus, baltymų ir riebalų kiekį smarkai lenkia mažųjų gamintojų produkciją.

Tačiau vien didelis pieno kiekis negali garantuoti norimos supirkimo kainos. Pasitaiko atvejų, kai gana nemaži, daugiau kaip 100 karvių laikantys ūkiai, rinkai patiekia didelį aukštos kokybės pieno kiekį. Tačiau dėl mažesnių baltymų ir riebalų rodiklių, perskaičiavus juos atitinkamu koeficientu, žaliavos supirkimo kaina tokiam ūkiui bus mažesnė, nei tokį patį pieno kiekį pristačiusiam, tačiau ir aukštus riebalų bei baltymų rodiklius išlaikiusiam ūkiui.

Pieno vertę sudaro baltymai ir riebalai

Kiekviename ūkyje pienas gaminamas skirtingo riebumo ir baltymingumo. Kuo daugiau riebalų ir baltymų turi pienas, tuo perskaičiavimo koeficientas yra aukštesnis, o mokama kaina didesnė.
Tarp ES šalių Lietuva išsiskiria aukšto riebumo pienu, pagal šį rodiklį esame septintoje vietoje. Tačiau pagal baltymingumo rodiklius esame sąrašo pabaigoje (25 pozicija).

Ekonomine prasme pieno baltymų rodikliai supirkimo kainai turi didesnės įtakos: kuo žalias pienas turi daugiau baltymų, tuo daugiau galima pagaminti sūrių bei išrūgų – šie gaminiai yra svarbiausi lietuviški produktai, kurie pagal eksportą sudaro didžiausią pardavimų vertę. Vidaus rinkoje švieži baltyminiai pieno produktai – varškė, sūris, jogurtas, kefyras ir pienas – taip pat sudaro didelę pardavimų dalį.

Pieno riebalų kiekis svarbus sviesto ir grietinėlės gamyboje, realizuojant šiuos produktus vidaus ir eksporto rinkose, tačiau bendroje šalies pieno gaminių pardavimų struktūroje šie produktai sudaro mažiau reikšmingą dalį.

Pieno kokybė

Tai vienas svarbiausių kriterijų superkamo pieno kainoje yra pieno kokybė. Geresnės kokybės pienui perdirbti reikia mažiau kaštų, be to geresnės kokybės pieno produkcijos išeiga yra didesnė. Kai kurių produktų gamybai reikalingas itin aukštos kokybės žalias pienas. Atšaldytas auštos kokybės ir ekologiniuose ūkiuose pagamintas pienas superkamas brangiausiai.

ES ir kitų šalių karvių natūralaus pieno faktiniai metiniai duomenys, 2017 m.