„Tikiuosi, kad lapinas man padės nuo pelių ir tokių gyvūnų, kaip pelės ir kiaunės, apsaugoti avilius“, – praktinę naudą įžvelgia E. Lisauskas.
Žmogus prisimena, kad lapinas (taip, tai jis, ne lapė) pirmiausiai pasirodė netoli įkurtoje tetos sodyboje. Moteris laiko kalakutą ir vištas, todėl pagalvojo, kad miško gyventojas taikosi į paukščius. Iškart lapinas žmonių prisibijojo, bet vėliau prie vartelių (sodyba aptverta) sėdėdavo ir nebėgdavo, kai būdavo vejamas.
„Pas mus lankytis pradėjo prieš kelias savaites. Pradžioje tik naktimis vaikščiodavo aplink. Lauke laikomas šuo būdavo labai neramus. Paskutiniu metu jau ateidavo dienos metu, šimtą metrų nuo kiemo sėdėdavo ir stebėdavo mus. O didysis šuo, kuris būdoje gyvena, kai būdavo palaidas, jį nuvydavo. Bet paskutiniu metu jis jau į lapiną nereaguoja, retai suloja“, – kaip pūstauodegis tapo šeimos nariu pasakoja širvintiškis.
Jis pats lapinu akis į akį susitiko tamsiuoju vakaro laiku, kai išėjo į lauką ir iš paskos ėjo katinas. Katinui nuėjus šonan, pasigirdo jo šnypštimas, o vėliau lapino riksmas. „Galvojau jog užpuolė katiną, tai pradėjau rėkauti, bet po akimirkos prieš mane atsisėdo lapinas ir žiūrėjo į mane,o katinas kaip karalius vaikščiojo netoliese. Lapinas prieiti prie jo neleido, vis nueidavo toliau, bet nusisukus eidavo iš paskos“, – prisimena šeimininkas ir sako, kad kitomis dienomis bandė juos pamaitinti, gyvūnas prieidavo arti, tik staigių judesių prisibijojo.
„Katinas su lapinu dabar gan įdomiai sutaria. Kai tik lapinas pasirodo, jis jį pajaučia ir nulekia prie jo. Nepavyko užfiksuoti jų bendravimo, nes kai tik prieinu arčiau, lapinas prieina prie manęs. Bet kiek teko domėtis, kitur lapės katinus gaudo maistui“, – nerimauja šeimininkas.
Draugystė su miško gyventoju turi ir privalumų. Lapinas dabar aplink pievose baigia išgaudyti peles, katinai jau neatsineša pelių ir pievų. Ir dabar lapinas prie avilių peles gaudo, o pelės ypač žiemos metu lenda į avilius ieškodamos maisto ir šilto prieglobsčio. Bičių priešais būna ir kiaunės, jos netgi daugiau greičiau žalos pridaro ir paukščiai, kurie putplasčio avilius sudrasko, būna ir medinius sugadina. Jei šalia būtų lapinas, kuris ne tik peles ar paukščius gaudo, bet tarkim ir kiaunes, tai būtų tikrai ramiau dėl bičių gėrovės.
„Baisiausia, kad gyvūnas nepasikėsintų į paukščius. Teta dėl kalakuto ir veja jį, bijo kad pačiups. Bet šeštadienį lapinas pievoje sėdėjo, kaip ir peles medžiojo, o nuo jo toliau, gal už 100 metrų, tupėjo ir rėkavo gulbės giesmininkės, net prie jų nesėlino. Nors kartą važiuojant teko matyti, kaip lapė link gandro sėlino“, – pasakoja sodybos šeimininkas.
Žmogus sako, kad pagal žvėries elgseną kyla įtarimas, kad gal jis galbūt jis buvo užaugintas žmogaus, o gal tiesiog toks jo charakteris. Bent po nakties niekad nesimatė bandymų patekti pas vištas (jos naktimis sėdi teritorijoje, aptvertoje tinkline tvora, lengva prasikasti).
Jis pats nemedžioja, bet už kilometro medžiotojų šeimyna gyvena ir prie mūsų nemaži plotai medžiotojams priklauso, tai dažnai rudenį suvažiuoja jie.
„Gyvūnus myliu, tai būtų liūdna, jei medžiotojai nušautų. Dabar būna ko laukti, vakaras ateina, žvalgaisi ar jau neatėjo lapinas“, – pasakoja E. Lisauskas.
