Tačiau jau trečius metus derlių skinantys ūkininkai sako, kad neketina trauktis dėl sunkumų, mat laikosi filosofijos, kad sunkumų nebūna.
„Iš pradžių svarstėme, gal sodinti šilauoges, gal dar kažką, žemės turėjome ir nenaudojome. Vis bandėme įtraukti šeimą, bet didelio entuziazmo nebuvo. Atrodė, žemės ūkis ne toks jau ir sudėtingas reikalas, tai vis galvojome, na, paauginkime ką nors. Domėjomės daug kuo ir susigundėme auginti avietes. Gal simboliška, kad susituokėme per upelį nuo tos vietos, kur dabar yra mūsų avietynas. Atrodo, kad viskas link ūkininkavimo ėjo natūraliai ir po santuokos kitais metais mes pasisodinome avietes“, – dalijasi prisiminimais sutuoktiniai.
Krito veidu į dirvą
Vaida ir Mantas juokiasi, kad įkurti desertinių aviečių ūkyje suviliojo tai, kad visur girdėjo apie lengvą avietynų priežiūrą, esą tai „tinginio uoga“, darbo nedaug. Tačiau patirtis parodė, kad norint užauginti gerą derlių veiklos tikrai netrūksta.
Nors vyras miestietis, nesibodi ir su mėšlu ir traktoriumi padirbėti.
„Aš niekada nesakau, kad kažko nedarysiu. Be to, ūkininko pažymėjimą turiu gal nuo aštuoniolikos, tais laikais buvo lengva jį gauti. Buvo labai populiaru pirkti, skirstyti ją sklypais ir pardavinėti. Tai ir liko ūkininko pažymėjimas. Dabar tenka važiuoti ir į konsultacijas, lankėmės ir ūkiuosi, domėjomės, kaip avietynui žemę tvarkyti, kokios problemos gali kilti. Aišku, kiekvienas atvejis skirtingas, skiriasi žemė. Be to, tenka nemažai mokytis. Pavyzdžiui, sako – pasidaryk žemės tyrimą. Na, pasidarai, žiūri į tuos skaičius ir nieko nesupranti. Tada vakare prisėdi prie kompiuterio ir pradedi analizuoti, kas tas kalis, kas tas fosforas, humusas ir taip toliau. Valandų valandomis žiūri į youtubą ir mėgini aiškintis, kad su juo sąveikauja, ką daryti. Galų gale išmoksti“, – apie drąsų žingsnį imtis visiškai nežinomos veiklos pasakoja Mantas ir pasidalija – kartą, dirbdamas laukuose, nuo lapės apsaugojo mažytį stirniuką, tai pat teko paglostyti mažą kiškiuką, tad darbas laukuose dovanoja labai geras emocijas.
Vaida ir Mantas sako, kad prieš ketverius metus patys sodino uogas, o į pagalbą pasikvietė gimines ir draugus ir surengė pikniką.
„Pasitelkėme draugus, brolius, seses su šeima. Paskyrėme labai gražią dieną, spalio mėnesį. Susirinkome visi su pikniku, su tokiu užsidegimu. Paukščiukai čiulbėjo, vaivorykštę matėme nuo vieno lauko galo iki kito. Buvo tokie ženklai, kad tikrai darome viską gerai. O dar gervės išsirikiavusios virš mūsų lauko skraidė. Aišku, buvo sunki diena, sodinukų buvo ne šimtai, o beveik septyni tūkstančiai. Po darbo vienas draugas, paskutinį daigą į žemę pasodinęs, krito ant dirvos veidu ir sako: viskas, – juokiasi pora ir priduria. – Kol kas visi draugai su mumis vis dar draugauja. Mes juos palepiname ir uogomis, ir sultimis“.
Dirba be streso
Didelį palaikymą turinti pora sako, kad viena didžiausių paslapčių, kaip nebūti suirzusiems, kad derlius nėra toks, apie kokį girdėjo pasakojant – mėgautis tuo, ką darai. Dėl to ir kilo mintis avietynui duoti „Gerų minčių ūkio“ pavadinimą.
Ketvirtus metus ūkininkaujanti pora sako, kad jie stengiasi darbuotis be streso ir užsibrėžto tikslo, kiek tonų derliaus turi užauginti per metus. Vaida dirba, sutuoktinis mokosi, tad abu kartais leidžia sau patingėti ir kiek ilgiau neravėti piktžolių. Be to, jie vis dar nesukaupė reikiamos sumos laistymo sistemai, tad nepyksta ant gamtos, kad ši vasara buvo labai sausa. Be to, tręšti chemikalais dėl geresnio derliaus sako irgi neketinantys.
„Uogų yra arba nėra. Nėra tiek laiko, kad galėtume kiekvieną dieną ravėti. Buvo tokie metai, kai turėjome talką iš pradžių. Dabar jau sunkiau. Be to, norint gausesnio derliaus, reikia tręšti, o tręšti nesinori, nes ir patys valgom uogas, valgo vaikai, tad mes auginame be chemikalų, – sako pora ir nusijuokia, kad per televiziją matyti pasakojimai, kad iš 1 hektaro idealiai užauginto avietyno derlius turėtų būti 10-12 tonų yra netiesa. – Mes „išspaudžiame“ vieną toną. Tai ne patys geriausi rodikliai, bet mums to užtenka“.
Pora sako, kad jie suinteresuoti kitokiu aviečių auginimu, o kadangi tai nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, jiems nėra svarbu iš ūkio gauti kuo didesnę finansinę naudą. Todėl buvo sumanę savo augintas uogas pristatyti žmonėms į namus. Kai paskaičiavo, kad tai per didelė prabanga, tokios paslaugos atsisakė. Tačiau jei Vaidos kolegės ar bendri poros draugai, pažįstami paprašo atvežti, jie neatsisako to padaryti.
„Mes norime sukurti kažką daugiau, nei tik parduoti užaugintą uogą. Mes nedarėme verslo tam, kad uždirbtume milijono. Mes darome verslą kitaip, norime sudominti kitokia uoga. Be to, važiuojame vasarą po darbų vakarą praleisti lauke ir išvažiuojame apie vienuoliktą valandą vakaro su šypsena, gerai praleidę laiką. Fiziškai pavargstam, bet išsivalo mintys, atsipalaiduojame. Ir šeimyna prisijungia kartais, brolis atvažiuoja pamulčiuoti. Niekas ant mūsų nepyksta, kad mes karts nuo karto juos įtraukiame“, – atvirauja Vaida.
Kai lauke padirbėti susirenka su šeima, pora randa laiko ir piknikams, ne tik darbui. Be to, artimieji darbuojasi kartais ne tik pas juos, bet netoliese turimame darže, tad šeimos rate auginamos ir daržovės.
„Mano tėvai yra iš kaimo, tad man natūralus maistas visada buvo priimtinas, norisi valgyti švarų produktą. Kai darome pasisėdėjimus su šeima, mes net pyragus patys kepame, neperkame“, – šypsosi Vaida.
Pramoninės gamybos nepavyko pradėti
Pomėgis gaminti, anot Vaidos, ir pastūmėjo ieškoti sprendimo, kad į prekybą uogomis galima įtraukti ir kur kas daugiau – virti uogienes ir spausti sultis. Pora sako, kad jei jie turėtų galimybę sultis tiekti maitinimo įstaigoms – jau būtų paklausa. Tačiau kai pora ėmė šiais metais rūpinasi gamybinių patalpų įrengimu, įstrigo biurokratiniuose koridoriuose.
„Ne viskas taip greitai vyksta, kaip norėtųsi. Kai bandžiau kalbėtis apie galimybę gaminti uogienes buitinėmis sąlygomis, paklausė – o kaip jūs dezinfekuosite samtį? Pasirodo, jei verdi uogienes, privalai turėti paskirstymo aparatą, samčiu pilti į stiklainius uogienės negalima“, – nusijuokia Vaida.
Mantas priduria, kad tiesiog apsišarvuos kantrybe ir tą masinę gamybą vis tiek pradės, tik sudėtinga, kai smulkus verslas vis dar sunkiai skinasi kelią, mat neretai leidimus išduoti turintys specialistai nesupranta, kad iš tonos uogų rimtos masinės gamybos nebus. Vienas reikalavimų – kone pastatyti atskirą pastatą-gamybines patalpas uogienių virimui. Tuomet tenka kalbėtis, kokie realūs gamybos mastai, ieškoti paaiškinimų, kokie reikalavimai yra realūs ir įgyvendinami.
Visgi biurokratiniai trukdžiai poros noro ieškoti išskirtinių džemo ar uogienių receptų nesumažino. Be to, prieš metus Manto mama iš pardavimui netinkamų uogų išspaudė sultis. Pora atvirauja, kad tai tikras atradimas, mat desertinių uogų sultims nereikia papildomo cukraus, o uždarytos sultys gali išstovėti apie metus ar net daugiau.
Vaida pasidalija ir džemo paslaptimi – surado Naujosios Zelandijos receptą, kur uogos verdamos vos dešimt minučių, tad nesunyksta visi vitaminai. Uogienes moteris sako daranti toli gražu ne tradicines ir pagal skonį. Išbandė avietes virti su šokoladu, mėta ir imbieru.
„Kiek stebime rinką, parduodamą aviečių uogienę prekybos centruose, sudaro tik 30 procentų aviečių. Visa kita sudaro cukrus ir krakmolas. Įvertinome situaciją. Galbūt gamintojai nemato potencialo gaminti gryną produktą ir parduoti jį kiek brangiau. Tad bandome eksperimentuoti su uogienėmis, kad galėtume žmonėms šį tą daugiau“, – sako Mantas.
Skiriasi nuo miško aviečių
„Mūsų auginamos uogos skiriasi nuo miško, tai yra desertinės uogos, kurios turi kitokį aromatą ir skonį. Labai geras pavyzdys buvo Manto tėtis, kuris sako – aš uogienių nevalgau. Pagaminau džemą ir padovanojau per Šv. Kalėdas. Po kiek laiko Manto tėtis sako – aš suvalgiau, koks skanus džemas. Tai geriausias įvertinimas. Receptą radau internete, kur džemą tereikia virti apie 10 minučių. Iš pradžių atrodė keista, kad į receptą įeina ir gabaliukas sviesto, bet vis tiek buvo įdomu ir pagaminau“, – pasakoja Vaida.
Eksperimentų degustuotojais tampa ir artimieji, ir draugai, ir bendradarbiai. Moteris neslepia, kad jei jau žmogus pasako, jog nevalgo uogienių, ji mielai padovanoja savo gaminius. Ir geriausiu komplimentu tampa tai, kad žmogus pakeičia nuomonę apie tradicines uogienes.
„Darome degustaciją draugams, vieną receptą atmetėme, netiko su persikais, mat jų skonis neišryškėja. Degustuoja sesės, broliai, šeima, jie mūsų bandomieji triušiai“, – juokiasi pora.
Kaip prižiūrėti avietynus, kad jie duotų daugiau uogų, pora sako, naujovių sužino kasmet. Kiekvieną rudenį, jau nurinkus derlių, avietynus nupjauna iki šaknų. Pavasarį darbai prasideda iš naujo – tręšia natūraliai, kai ima želti žolė, vėl tenka skirti laiko nuravėti, o sulaukus derliaus – skinti ir rūšiuoti uogas. Vaida ir Mantas neslepia, kad tenka samdyti žmones pagalbiniams darbams, tačiau gerai dirbančių rasti nėra labai lengva. Per trejus metus jie subūrė kelias vyresnio amžiaus moteris ir pripažįsta, kad jauni žmonės į sunkų darbą nenori nė žiūrėti.
Su įvairiais iššūkiais susidurianti pora sako, kad kiek verslas bus teigiama veikla – priklauso tik nuo požiūrio. Tad jie kol kas nori pasiekti tiek, kad iš tokio ūkio būtų galima bent jau uždirbti algą sau ir mėgautis tuo, ką daro.
