Spėliodamas, ar toje rekomendacijoje apsilankyti Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos restorane neslypi kažkokie įtartini kėslai, nedrąsiai įžengiau pro duris, pažymėtas užrašais „jau dirbame“ ir „Kviečiame“. Didžiosiomis raidėmis, su trimis šauktukais ir šypsenėle. Ir sustingau priešais meniu lentą, nes tokių stulbinančių patiekalų kainų neteko matyti nuo pat euro įvedimo.
Nuo 10 iki 14 val. dirbančioje maitinimo įstaigoje, į kurią gali ateiti kas tik nori, kotletas kainuoja 0,90 euro, varškėčiai – 0,72 euro, kiaulienos guliašas – 1,05 euro, kopūstų sriuba – 0,19 euro. Dar galima užsisakyti silkę už 0,46 euro arba tą pačią silkę su burokėliais už 0,48 euro.
Gėrimų kainos – taip pat lyg iš stebuklinių pasakų. Stiklinė sulčių kainuoja nuo 0,22 iki 0,25 euro, o gėrimas, vadinamas gaiva, kurio taip ir neparagavau – vos 0,12 euro. Už tiek namuose aš pats sau vandens iš šulinio nepasemčiau.
Negana to, patalpa, kurioje valgiau nė iš tolo nepriminė tų prišnerkštų pigiausių valgyklų ar užkandinių, kur už dienos pietus iš jūsų nulupa 3 eurus ir reklamuojasi, jog tai yra neįtikėtinai pigu. Aplinka nepriekaištingai švari, baldai, indai ir stalo įrankiai kaip nauji, nors kažkuo ir primena paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio restoranus.
Pabandau įsijausti į maisto kritiko vaidmenį ir užkalniškai užsisakau tai, kas kainuoja brangiausiai. Lėbauti, tai lėbauti, neškit man guliašą, sriubą ir dar ananasų sulčių įpilkite. Padavėjomis dirbančios merginos, aiškiai – vietinės mokinės, stengiasi kaip per egzaminą. Labiausiai nustebina greitis, nes per tą laiką, kol tinklinėje picerijoje būčiau tik sulaukęs meniu, prieš mane jau garavo šviežių kopūstų sriuba – neriebi, nepersūdyta, plaukioja lygiai tiek kiek turi būti išvirę bulvių gabaliukai. Tik spėjau baigti ja mėgautis, padavėja pagavo nuo lėkštės pakilusį žvilgsnį, paklausė, ar jau gali nunešti sriubos likučius ir tuojau pat sulaukiau guliašo.
Dažniausiai pigiose maitinimo vietose šio patiekalo vengiu, nes jis būna pagamintas iš kremzlėtos mėsos, ji nepakankamai ilgai arba per ilgai troškinta. Šį kartą neturėjau prie ko prikibti, bulvių košė taip pat buvo valgoma, nors skystoka, o morkų ir kopūstų salotos – tiesiog normalios.
Sulaukiau sąskaitos, jeigu pusės minutės apsidairymą galima pavadinti laukimu. Slapčia vyliausi, kad mano nuostaba bus išsklaidyta, pavyzdžiui, atskirai paskaičiuojant garnyro kainą, pridedant kokį nors antkainį ir dar PVM ant viršaus, bet to nenutiko. 1,49 euro už pietus, renkantis brangiausius patiekalus, yra tokia pat gamtos anomalija, kaip Kūčių dieną mano parneštos iš miško voveraitės arba Petras Gražulis Seimo Žmogaus teisių komitete.
Paaiškinti kainų paslaptį mielai sutiko Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos direktorės pavaduotojas infrastruktūrai Algimantas Alšauskas. Jo teigimu, moksleiviams maistas parduodamas dar pigiau, tik už produktų savikainą, o tokiems klientams iš gatvės, kaip aš, tenka mokėti su 20 proc. antkainiu. Palaikyti geras kainas pavyksta todėl, kad į patiekalų kainą neįskaičiuojamas virėjų darbo užmokestis – maistą gamina virėjų specialybės mokinės, o stalus aptarnauja būsimosios barmenės.
„Ateina žmonių iš miesto papietauti, bet galėtų būti ir daugiau, merginoms juk reikia praktikuotis, gal ir kokie turistai apsilankytų, jeigu žinotų“, – sakė A. Alšauskas.
Jei po šitos žinios paskelbimo ne tik poetas, rašęs „Lietuva, brangi...“ vartosi kape, bet ir būriai skaitytojų sumanys kraustytis iš didmiesčių į Veisiejus, teks įspėti, kad namai šiame Ančios ežero pusiasalyje įsikūrusiame beveik kurortiniame mieste nėra pigūs, o Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos likimas neaiškus, nes Dzūkijos kaimuose beveik neliko vaikų, kurie po pagrindinės mokyklos ar gimnazijos baigimo dar norėtų įgyti specialybę, o ne iškart emigruoti arba studijuoti aukštuosius mokslus.
