Pasak A. Dzimanavičiaus, į Nemuno salą ties Merkine nuplukdytos telyčios pirmas 3 dienas vaikščiojo, dairėsi, pažindinosi su nauja aplinka, o paskui susikūrė savitą gyvenimo būdą, panašų į laukinių gyvūnų.
„Visa banda drauge apsistoja vienoje salos vietoje, nuėda ten žolę, o tada keliasi į kitą vietą ir taip migruoja po salą“, – pasakojo ūkininkas.
Žolės daugiau nei reikia
A. Dzimanavičius aptvėrė pusę salos ir tikėjosi vėliau perkelti galvijus į kitą dalį, nerimaudamas, ar 9 telyčioms užteks saloje maisto. Bet netrukus įsitikino, kad žolė saloje atauga greičiau, negu galvijai spėja ją nuėsti, nes antra vasaros pusė buvo drėgnesnė už pirmąją.
Nuo 10 galvijų bandos, kurią merkiniškiui panaudos sutartimi šiemet perdavė Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, teko atskirti buliuką, kad jis, A. Dzimanavičiaus teigimu, per anksti nepradėtų poruotis su telyčiomis. Kol draugės ganosi saloje, jis gyvena kitoje ganykloje, prie ūkininko fermos Rodukos kaime, kur vėlyvą rudenį bus atgabenta visa banda.
„Jis yra pats jauniausias iš visos bandos – spalio pradžioje sukaks vieneri metai, o telyčios gimtadienius atšventė gegužės – birželio mėnesiais. Per vasarą jos paaugo beveik per pusę“, – sakė ūkininkas.
A. Dzimanavičius 3 kartus per savaitę baidare nuplaukia į salą, bet kai netikėtai pateko į ligoninę, galvijai 7 paras gyveno ten vieni ir vargo nematė. Specialiai girdyti jų nereikia, nes aptvaras įrengtas taip, kad telyčios galėtų prieiti prie vandens ir atsigerti tiesiai iš Nemuno. Per karščius jos, lyg kokios poilsiautojos, pamėgo vėsintis įsibridę į upę.
„Į šėryklą atplukdau joms palepinti plikintų žirnių, grūdų, obuolių. Kai nebuvau savaitę, tai išgirdo iš tolo, kad nuo kalno atvažiuoju sovietiniu sunkvežimiu keturiais varomais ratais. Dar buvau nenusileidęs į Nemuno slėnį, o jau visos telyčios susirinko prie šėryklos ir laukė skanėstų“, – pasakojo merkiniškis.
Paklaustas, kodėl į salą nuplukdytą bandą vis tiek reikėjo aptverti, ūkininkas paaiškino, kad laisvai paleisto telyčios gali sugalvoti išplaukti į krantą, o paskui, pasigedus kelių, būtų sudėtinga jas sugaudyti. Be to, galioja vandens telkinio apsaugos juostos apribojimai.
Parplukdys vėlyvą rudenį
A. Dzimanavičius planuoja palikti galvijus Nemuno saloje iki vėlyvo rudens, kol nenušals žolė. Rudens orai sunkiai prognozuojami, bet šeimininkas tikisi, kad visą spalį ir bent dalį lapkričio ištvermingieji herefordai dar galės ganytis saloje.
„Žiemai pašaro jau pasiruošiau – kiekvienam galvijui maždaug po du sunkvežimius geros kokybės laisvo šieno, taip pat ir presuoto, o dabar dar ruošiu silosą“, – kalbėjo A. Dzimanavičius.
Pagal ornitologinį projektą nemokamai gavęs iš Dzūkijos nacionalinio parko galvijų bandą ūkininkas teigia kol kas patiriantis tik išlaidas, o apie būsimas pajamas nė negalvojantis. Šieno paruošimas nemažai kainavo, nes A. Dzimanavičius neturi savo preso ir teko jį nuomotis, samdyti talkininkus.
Dzūkijos nacionalinio parko direkcija ne tik padėjo nuplukdyti galvijus į salą, bet ir toliau talkina ūkininkui.
„Nors ir pats turiu technikos, bet, kai reikėjo nušienauti pievą Rodukoje, Nacionalinis parkas paskolino traktorių. Į kitą, mažesnę Nemuno salą, kuri taip pat išvalyta nuo medžių ir krūmų, jie įleido ožį ir dvi ožkas. Žmonės kalba, kad tas ožys buvo pabėgęs, kai jį atvežė į Markinę“, – pasakojo A. Dzimanavičius.
Po 5 metų turės grąžinti
Pradėjęs vykdyti ornitologinį projektą, Dzūkijos nacionalinis parkas svarstė įvairius būdus atkurti tas paukščių buveines, bet pasirinko autentiškiausią – atgaivinti ganymo tradicijas.
„Tai yra galimybė vietos ūkininkams. Mes turime vieną bandą prie Darželių kaimo, kurią prižiūri pati parko direkcija, nes ten tiesiog nepavyko rasti galvijininkyste susidomėjusių ūkininkų.
Merkinėje sukvietėme gyventojų susirinkimą, pakvietėme svečių iš Žuvinto biosferos rezervato, kur toks sumanymas jau anksčiau įgyvendintas. Ten žmonės galvijus laiko ir yra patenkinti“, – sakė Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius.
Galimybe rūpintis parko galvijais pasinaudojo A. Dzimanavičius, kurio žemės driekiasi pakrantėje kaip tik ties viena iš Nemuno salų. Sudaryta sutartis, pagal kurią ponas Algimantas po 5 metų turės grąžinti tiek galvijų, kiek buvo jam perduota, o visas prieauglis liks jam.
G. Valentukevičiaus teigimu, herefordai yra ypatingai tokiam projektui tinkama nereikli galvijų veislė, kuriai nereikia šiltų tvartų, o pakanka tik vandeniu pagirdyti, žiemai parūpinti šieno ir stoginę nuo šlapdribos pasislėpti.
