Saldžiau už braškes yra tik meilė
Paklausiau braškes pardavinėjančių Kęstučio ir Oksanos, kaip jie sugebėjo dar priskinti braškių tokiu laiku, o jie atsakė, kad braškes skins iki spalio vidurio. Pagalvojau, kad iš manęs juokiasi, bet vyras nusiteikęs rimtai:
„Braškes auginame 20 arų šiltnamyje. Atvykite pas mus į Skaistgirius ir pati įsitikinsite, kad uogų turėsime iki rudens.“
Neprotinga būtų atsisakyti tokio kvietimo. Smalsumo vedama nuvykau apžiūrėti braškių šiltnamio ir atradau. Atradau ne tik braškes, bet ir žmones, kurių bendro gyvenimo istorija, prasidėjusi prieš 29 metus, tokia pat neįtikėtina, kaip ir šviežios braškės spalį.
Atvyko iš Ukrainos ravėti cukrinių runkelių
Prieš 31 metus žavi ukrainietė Oksana, dirbusi Užkarpatėje medicinos sesele, pasinaudojo savo devyneriais metais vyresnės sesers pasiūlymu atostogų metu vykti į Lietuvą užsidirbti: kolūkiuose buvo priimami žmonės ravėti runkelius. Pirmosios atostogos, praleistos su kauptuku rankose, Oksanai patiko: uždirbti pinigai buvo labai reikalingi, tad kitais metais, jau nedvejodama „atostogauti“ kartu su seserimi vėl patraukė į Lietuvą, į tą patį „Naujojo gyvenimo“ kolūkį Kėdainių rajone. Tačiau šį kartą jaunos ukrainietės laukė staigmena.
Tais metais iš tarnystės Sovietų armijoje namo grįžo Kęstutis. Dvidešimt dvejų metų jaunuoliui kolūkyje buvo pasiūlyta dirbti vairuotoju. Pasiūlymo jis neatmetė ir nuo pat ankstyvo ryto pradėdavo vežioti žmones: melžėjas į fermą, vėliau darbininkus į statybas ir taip visą dieną.
„Vieną dieną man sako, dar turėsiu vežioti į runkelių laukus vengrus, – prisimena tuos laikus Kęstutis. – Tos darbo komandos niekas nevadino ukrainiečiais, mat jie visi nuo Užkarpatės, tai žmonės juos ir vadindavo vengrais. Kadangi mano darbo diena prasidėdavo 4 valandą ryte, pasipriešinau, galvoju, tegul veža kas nori. Bekalbant su vadovu lauke prie mūsų priėjo mergina ir man sako: vairuotojau, ko jūs priešinatės, tarp mūsų tiek daug gražių merginų. Na, sakau, jeigu gražios merginos, tai nuvažiuosiu vieną kartą, bent jau akis paganysiu“.
Ir nuvažiavo Kęstutis, ir paganė akis. O paskui jau vežė „vengrus“ kiekvieną dieną į darbą. O kaip gi kitaip, jei kiekvieną rytą jo pasitikti išeidavo gražioji Oksana. Ne tik pasitikdavo, bet ir puodelį kavos būdavo paruošusi – laukdavo.
„Saldžią kavą darydavo, – juokiasi Kęstutis, – tai ir prisaldino…“
Bet, atostogų romanai, net jei tos atostogos skirtos darbui, yra nuostabūs savo trumpumu ir laikinumu. Ir šiuo atveju atostogos baigėsi, Oksana grįžo į savo tėviškę. O po mėnesio prie jos durų pasirodė Kęstutis ir… rugpjūčio 12 dieną sukanka 29 metai, kai susikūrė graži Kęstučio ir Oksanos Krasickų šeima.
Tik darbas žmogų puošia
„Kai mokiausi mokykloje, viena mokytoja man vis sakydavo: tik darbas žmogų puošia. Tie žodžiai mane ir lydi visą gyvenimą. Dabar tą patį kartoju ir vaikams: jeigu nedirbsi, neturėsi“, – sako Kęstutis.
Tai ne tik žodžiai, Krasickų šeimai pradėjus pasakoti apie veiklas, kuriomis užsiėmė, apie savo darbus, galima pasimesti jų skaičiuje: šitie žmonės tikrai nesėdėjo sudėję rankų.
Kęstutis įgijęs santechniko specialybę, o Oksana slaugytojos, tačiau dirbo įvairius darbus. Oksana, po vestuvių atvykusi į Lietuvą, pradėjo dirbti kolūkyje civilinės saugos specialiste, paskui išvyko dirbti į Airiją, vėliau dirbo Norvegijoje. O Kęstutis iki laimės paieškų svečiose šalyse, dirbo miško darbus, netgi turėjo lentpjūvę, paskui ėmėsi automobilių pardavimo verslo, kiek vėliau – augino ir prekiavo gėlėmis.
„Jo galvoje visada sukasi įvairiausios idėjos, – pasakoja apie vyro entuziazmą ir darbštumą Oksana. – Aš kartais jam sakau sustok, net supykstu ant jo, bet jis nei nesėkmėms nepasiduoda, nei manęs paklauso.“
„Juk žinai, aš nedirbti negaliu“, – juokiasi Kęstutis.
Dabartinė stotelė – braškių šiltnamiai
Šiuo metu visų darbų ir idėjų sūkuryje svarbiausią vietą užima braškės. Septynerius metus Krasickai augino gėles. Sekėsi neprastai, tačiau 2013 metais šeima nusprendė išvykti padirbėti į užsienį. Besirengdamas grįžti į Lietuvą po septynerių metų emigracijos, Kęstutis pradėjo žvalgytis, kaip sekasi gėlių verslas ir ar verta jam po pertraukos vėl tai daryti. Pamatė, kad gėlių šiltnamius ir prekybą iš automobilio per tą laiką pakeitė gėlių ūkiai, galintys pasiūlyti įvairiausių augalų ir ne tik parduodantys produktą, bet ir siūlantys įvairias paslaugas.
„Supratau, kad į šitą traukinį aš jau pavėlavau, – prisimena pašnekovas. – Pradėjau domėtis kitomis galimybėmis. Susipažinau su Olandijos braškių augintojais, įvairių firmų atstovais Olandijoje ir Lietuvoje. Dvejus metus praleidau vien tik gilindamasis į šių uogų auginimo subtilybes: mokiausi, susirašinėjau su augintojais, gilinausi, kokios naudojamos naujausios technologijos ir kokių investicijų tam reikia.“
Pasisėmęs patirties iš specialistų, pasimokęs teorijos, jam įprastu tempu, o tai reiškia – visomis jėgomis, puolė Kęstutis į darbus. O jam iš paskos, žinoma, ir Oksana – jeigu jau dirbti, tai tik kartu.
Praėjusiais metais pasodinti pirmieji braškių daigai šiltnamyje. Jų 20 arų ploto šiltnamyje tilpo 22 360.
O štai jau šį pavasarį gegužės 6 dieną Kėdainių turguje ant prekystalio buvo padėta pirmieji trylika kilogramų braškių.
Kęstutis negali atsidžiaugti ir ypatingomis savo braškėmis.
Šiltnamio karalienės – ypatingos veislės braškės, kurios daigus Olandijoje pirko tik tam, kad įsitikintų, jog pardavėjai, kalbėdami apie tris derlius per vieną vasarą, nemeluoja. O pardavėjai sakė tiesą. Liepos pabaigoje Krasickai jau rinko antrąjį braškių derlių, o trečiasis uogomis džiugins iki spalio mėnesio.
„Pelno kol kas nėra, – kaip ir visi ūkininkai padejuoja Kęstutis. – Ką uždirbu, tą investuoju. Tačiau man laimę suteikia pats darbas.“
Gyvena ir dirba visa giminė
Ne veltui Kęstutis tiek daug kalba apie laimę suteikiantį darbą. Kadangi samdomų darbuotojų ūkyje nėra, tai ta „laime“ Kęstutis dalijasi su žmona Oksana. Jos pakanka ir sūnėnui, dukterėčiai, netgi mamai. Vieni sodina daigus, kiti dirba prie naujo šiltnamio, kuriame taip pat bus sodinamos braškės. Plečia savo ūkį Krasickai, nes nori turėti pastovius klientus ir patenkinti jų poreikius, tad dabartinė ūkininkavimo teritorija net 54 arai.
Svajoja Kęstutis, kad ir vaikai kada nors grįš į gimtinę ir perims jo verslą. Šiuo metu sūnus Norvegijoje, dirba naftos perdirbimo įmonėje ir grįžti neketina. Duktė su šeima gyvena Kaune – braškės jai taip pat tik uogos, o ne verslas. Tačiau Kęstutis užsispyrusiai laikosi savo:
„Turiu anūką, pakeliui į šį pasaulį ir anūkė. Jie paaugs ir atvažiuos pas senelius padėti. Nuo mažens juk reikia žmones pratinti prie darbo“, – sako pašnekovas.
Ne tik anūkai laukiami svečiuose. Ir pagalbon, ir į svečius pas Krasickus gali atskubėti pusė kaimo. Gal ir per skambiai pasakyta, bet suskaičiavus visus, gyvenančius kaimynystėje, tikrai galima pagalvoti, kad Skaistgiriuose kas antras sutiktas yra giminaitis. Artimiausia kaimynė ir, kaip sako Oksana, geriausia draugė – Kęstučio mama, kiek tolėliau gyvena vienas iš Kęstučio brolių su šeima (kitas brolis laimės ieško Norvegijoje), o dar vienas kaimynas yra… Oksanos brolis.
„Nesistebėkite, – pasakoja Oksana, – tai dar viena meilės istorija. Prieš 25 metus atvyko pas mane į pasisvečiuoti brolis. O kaimynystėje tuo metu pas senelę atostogavo graži mergaitė. Patiko vienas kitam ir… brolis sukūrė šeimą Lietuvoje. Paskui abu kartu atvyko gyventi į mūsų kaimą. Nebenori brolis grįžti atgal – juk Ukrainoje gyveno 19 metų, o Lietuvoje jau dvidešimt penkerius.
Pagalbininkų yra, tai ir planų netrūksta
Atrodo, kad Kęstutis ir Oksana Krasickai įminė lietuviško Aitvaro paslaptį ir gyvena kaip inkstai taukuose: braškių verslas klesti ir plečiasi, giminaičiai ir kaimynai ir darbuose, ir džiaugsmuose šalia. Belieka džiaugtis gyvenimo malonumais. Bet kur tau. Pabendravusi su Kęstučiu valandėlę suprantu, kad jis negali nustygti vietoje. Todėl kai pradeda kalbėti apie planus, nenustembu.
„Už pastatų yra žemė apaugusi žole, – dalijasi planais Krasickų šeimos galva. – Nepagalvokite, kad tai iš tinginystės – ten yra specialiai ruošiama žemė. Pasodinau valgomojo sausmedžio, o tam, kad įsišaknytų – leidžiu užaugti žolei. Žolė sulaiko drėgmę, tai krūmai greičiau prigis. Planuoju 20 arų sausmedžiais užsodinti. Valgomasis sausmedis – tai šilauogės ir mėlynės mišinys. Vaisiai garbanoti – juokais mes juos vadiname „Pimpačkiukais“. Tai nėra naujas produktas, tačiau Lietuvoje dar mažai prekiaujama tomis uogomis, tik kiemuose žmonės sau pasisodina. Geležies sausmedžio uogos turi daugiau nei šilauogės. Be to, tai ankstyviausia uoga – pavasarį, kai trūksta žmogui vitaminų – sausmedžio uogos pirmoji gamtos pagalba.“
Štai tiek daug informacijos kaip žirnius į sieną pabėrė Kęstutis apie naujus savo „augintinius“. Ir aš suprantu, kad jis ir vėl praėjo tokį patį kelią, kaip ir su braškėmis: pirmiausia rinko informaciją, paskui konsultavosi su specialistais, o paskui pradėjo dirbti. Todėl tikiu, kad turguje ant prekystalio šalia braškių greitai bus padėtos pirmojo sausmedžio derliaus uogos.
„Tai nauja verslo gysla“, – sako Kęstutis.
O aš, kol neapsisuko galva nuo tiek daug idėjų ir informacijos, padėkojau už pokalbį, saldžias it medus braškes ir atsisveikinau.
Keista, tačiau grįžtant iš Skaistgirių, galvoje sukosi ne mintys apie braškes, sausmedžius ir vis atrandamas verslo gyslas. Galvoje skambėjo Oksanos žodžiai:
„Per 29 metus nė karto nepasigailėjau, kad atvykau iš Ukrainos gyventi į Lietuvą.“
