„O jei dar būčiau gausiau laistęs, būtų užaugę didesni“, – sako ponas Kęstutis.
Grįžo į Dzūkiją su 3 daiktais
Pasiekti atokų Kuckailių vienkiemį vasaros ir rudens sandūroje nebuvo itin sudėtinga – beliko įvykdyti kariškai tikslias pulkininko instrukcijas, forsuoti keletą sprindžio gilumo balų, likusių žemesnėse keliuko vietose po visą savaitgalį užsitęsusio lietaus, ir jau matau iš savo kiemo man mojuojantį aukštą ir jaunatviškai liekną 79 metų vyrą.
Sudėtingiau būna žiemą, kai kilometrą žvyrkelio iki Varnėnų gyvenvietės užverčia sniegu, o kelininkų greideriai pirmiausia važiuoja ten, kur gyvena daugiau žmonių, negu Vilkininkuose. K. Kuckailis tokių sezoninių nepatogumų nesureikšmina ir sako, jog karo tarnyba jį išmokė planuoti gyvenimą taip, kad galėtų išsiversti ilgokai nepapildęs maisto atsargų, ir sekti orų prognozes. Ko galima tikėtis gyvenant vienkiemyje, žinojo dar tuomet, kai dirbdamas Lietuvos Respublikos ambasados Maskvoje kariniu atašė įsigijo šią sodybą netoli savo buvusios tėviškės.
„Beveik 25 metus gyvenau Maskvoje, o 1998 m. pradžioje, sausio mėnesį, baigęs diplomatinę ir karinę tarnybą, atvažiavau į Vilkininkų kaimą su 3 daiktais – šaldytuvu, foteliu ir žurnaliniu staliuku. Esu dzūkas, šito krašto patriotas“, – sakė K. Kuckailis.
Vilkininkuose Kuckailių laukė tik nedidukė rąstų trobelė, 29 arų namų valda ir 1,5 ha dirbamos žemės. Pulkininko žmona Galina, kilusi iš Baltarusijos Puščios krašto ir ypatingai mėgstanti grybauti, dzūkiško kaimo neišsigando ir pritarė vyro sprendimui.
Pirmiausia K. Kuckailiui teko remontuoti namą, statyti erdvų karkasinį priestatą, bet darbai nesibaigė iki šiol – vos įsirengė garažą, pradėjo mūryti rūsį, kuriame būtų galima sukrauti visus žmonos kasmet priruošiamų konservuotų daržovių ir uogienių stiklainius.
Pasirinko tarnauti Lietuvai
Veisiejų seniūnijos Taikūnų kaime 1939 m. gimęs K. Kuckailis, baigęs Leipalingio vidurinę mokyklą, svajojo studijuoti žurnalistiką, kaip ir brolis – dabar jau miręs žurnalistas, kraštotyrininkas Juozas Kuckailis. O kai pritrūkus poros balų nepavyko įstoti į Vilniaus Universitetą, išvyko su bendraklasiais į Donbasą užsidirbti pinigų anglies šachtose. Romantinės iliuzijos susidūrė su rūsčia tikrove, kai pilnametystės dar nesulaukusiam jaunuoliui iš pradžių nebuvo leista dirbti šachtininku, o galiausiai paaiškėjo, kad ir ten algos buvo mokamos gerokai mažesnės, negu skelbė propaganda. Iš Ukrainos pašauktas į sovietinę armiją K. Kuckailis 1962 m. baigė Blagoveščensko tankų karo mokyklą, 1975 m. – Maskvos R. Malinovskio tankų karo akademiją, kurioje pats vėliau dėstė taktiką.
Apsisprendimo metas atėjo tuomet, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę.
„Kitą dieną po 1990-ųjų Kovo 11-osios akto paskelbimo įteikiau atsistatydinimo pareiškimą akademijos vadovybei. Buvau atkalbinėjamas, bet žinojau, kad turiu tarnauti savo tėvynei – Lietuvai“, – pasakojo K. Kuckailis.
1990–1992 m. jis tapo Lietuvos ambasados Rusijoje referentu, 1992 m. – krašto apsaugos ministro patarėju, 1994–1995 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ir vidaus ryšių departamente, o nuo 1996 m. buvo Lietuvos Respublikos kariniu atašė Rusijoje. 1998–2001 m. dėstė Lietuvos karo akademijos Vadybos fakultete.
Besikurianti kariuomenė galėjo turėti tankų
K. Kuckailiui teko nemažai prisidėti prie derybų dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
„Tekdavo vykti į Rusijos armijos štabus, dalyvauti daugybėje pasitarimų. Man, kaip buvusiam sovietiniam karininkui, buvo lengviau, negu politikams, suprasti Rusijos kariškių mąstymo būdą. Lietuvai pasisekė, kad kariuomenės išvedimui buvo labai palankus metas, kai Boriso Jelcino vadovaujama Rusija buvo palankiai nusiteikusi Vakarų ir Lietuvos atžvilgiu. Jeigu išvedimas būtų užsitęsęs vėlesniam laikui, kai nuotaikos Maskvoje pasikeitė, tas procesas galėjo trukti dešimtis metų“, – svarstė K. Kuckailis.
1996 m. pulkininkas buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
„Du ministrai manęs klausė, ar Lietuvai reikalingi tankai. Nes buvo tokia galimybė palankiomis sąlygomis gauti tankų iš Rusijos karinių dalinių, išvedamų iš Lietuvos. Sakiau, kad būtinai reikalingi bent jau tam, kad mūsų kariai galėtų mokytis ne tik juos valdyti, bet nuo jų gintis. Bet nugalėjo kita nuomonė, kad tankus eksploatuoti brangu, o atsarginių dalių tiekimas padarytų mus priklausomais nuo Rusijos“, – pasakojo K. Kuckailis.
Nedidelį daržą turėjo ir Maskvoje
„Alkanais 90-aisiais, kai pradėjau dirbti ambasadoje, pasitaikė laisvesnės žemės plotelis, kuriuo visi naudojosi, tai ir aš sukasiau kelis lysves, bulves pasodinau, dar kažkokių daržovių, ir visai neblogas derlius buvo“, – kalbėjo K. Kuckailis.
Nuo bulvių sodinimo prasidėjo daržininkystė ir Vilkininkuose, o dabar vasarą ir rudenį Kuckailiai jau neperka jokių daržovių – viską užsiaugina patys.
Pasak K. Kuckailio, judviem su žmona svarbu žinoti, ką valgo, todėl daržoves savo reikmėms augina be jokių cheminių trąšų.
Po Kuckailių kiemą laisvai vaikštinėjantys dar nesuaugę kalakutas, višta ir gaidys atsirado ten visai neplanuotai. Pasak G. Kuckailienės, pernai jų šuo nuklydo pas kaimynę ir sudraskė 4 vištas.
„Pinigų už vištas kaimynė nepaėmė, tai šiemet, pamatę, kad Leipalingyje pardavinėjamos vištos, nupirkome jai 4. Ta pačia proga – ir 2 sau. Bet vieną jau nusinešė lapė. Tada giminaitė atvežė mums dovanų kalakutą ir gaidį“, – sakė ponia Galina.
Vos įsikūrę sodyboje Kuckailiai laikė avį, o dabar turi ožką, nes G. Kuckailienė alergiška karvės pienui, bet naminius pieno produktus labai mėgsta.
Būtų sudėtinga netikėti klimato kaita, kai pamačiau Kuckailių darže sunokusius arbūzus.
Šiltnamiuose, pasak pulkininko, jų jau daug kas užaugina, arba daigus iš šiltnamio persodina į daržą. Bet šių metų vasara buvo tokia saulėta ir šilta, kad iš darže pabarstytų sėklų užaugo ir prinoko ne tik moliūgai bei melionai, bet ir gražūs tamsiai žalios spalvos arbūzai.
„O jei dar būčiau gausiau laistęs, būtų užaugę didesni“, – sako ponas Kęstutis.
Todėl prieš atsisveikindami pajuokavome, kad belieka sulaukti, kada planetos klimatas dar labiau pasikeis, ir Dzūkijoje bus galima auginti bananus.
