„Karvių melžti jau tikrai nenoriu, netraukia“, – sakė dabar ponia Vita. Kaip sekasi Danijoje? „Visai gerai, kasdien matau jūrą“, – šyptelėjo.

Ūkis – jauno vaikinuko rankose

Dabar ūkį prižiūri sūnus Edvinas – jaunas vaikinukas, jam vos per dvidešimt. „Edvinas – jau seniai šeimos galva. Ką aš jam galiu padėti? Jis ir su traktoriais darbuojasi – viską daro. Aš tik galiu patarti, pagelbėti, ranką ant peties uždėti“, – kalbėjo V. Krušinskienė.

Darbų jų ūkyje niekada netrūksta: 100 hektarų žemės – 60 hektarų savos, kita nuomojama, dar 10 melžiamų karvių, buliai, telyčios, o ir technika supirkta. Juk ūkis skaičiuoja jau apie 20 gyvavimo metų. „Kol kas dar nenuspręsta, ką darysime su ūkiu, tik norisi ne tokiems pririštiems būti. Juk karves melžti reikia laiku, o paprašyti, kad kas bent atostogų išleistų, tiesiog nėra ko, nes vieni turi savo, o kiti tiesiog nesusitvarkys. Gal mėsinius galvijus auginsime“, – svarstė ponia Vita, mat ir sūnus jau nori mokytis – įgyti specialybę. Jo svajonė – tapti gaisrininku.

Ūkio naikinti šeima neketinanti. „Vis tik maži ūkiai neišsilaikys, juos užgoš didieji, bet kol dar įmanoma, dirbame“, – lyg sau, lyg man sakė moteris. Ji tikino, kad ūkis tikrai nepražus, mat sūnus, nors ir jaunas, bet jau turi patirties, moka, geba ūkininkauti – tą jis jau įrodė. Be to, nebijo klausti, domisi, turi, kas pataria. „Jis viską susitvarko. Šiemet metai tokie, jog iš pradžių labai nugąsdino, dabar jau atsigaunama ir su pašarais reikalai išsisprendė. Viskas stoja į vėžes. Aš, kai sugrįžtu, padedu, kiek galiu, kad jam lengviau būtų. Dabar juk javapjūtė, tad norisi padėti
sūnui“, – sakė mama.

Vita Krušinskienė
Foto: Asmeninio albumas

Darbas – Danijoje, pinigai – ūkiui Kirsnelėje

Apsispręsta vykti į Daniją buvo greitai, nes ilgai sukti galvos, svarstyti nebuvo kada. „Skrisdama verkiau, buvo siaubingai sunku. Paskui sakiau, kad jau „stogas pavažiuos“, taip sunku buvo be vaikų. Širdį graužė, kad su vaikais išsiskyriau“, – tikino ponia Vita. Kad vaikai susitvarkys ūkyje, ji tikėjo, mat sūnus Edvinas – atsakingas, dukra Vestina broliui valgyti pagamina, namus sutvarko. „Vaikai ir aplinką prižiūri, močiutė – vištukus. Dukra gerai mokosi, dešimt klasių baigė, dar laukia dveji metai, ką rinksis, dar nežino. Džiaugiuosi, kad viską moka, net kiaulę papjovus ji mėsą sutvarkiusi“, – pasakojo mama. Moteris netgi pajuokavo, kad močiutė jiems vėjo kaip reikiant duodanti.

Į Daniją Vita vyko jau žinodama, ką ir kur dirbs. Tai nebuvo skrydis į nežinią. „Žinojau, kur vykstu. Mane pakvietė, sakė, ruoškis, yra darbas, tad ir galvoti nebuvo laiko. Per savaitę turėjau susiruošti, tad tiesiog neliko laiko persigalvoti. Turėjau viską daryti: čia ir dabar“, – sakė jauna moteris. Ar sunku ten darbuotis? „Palyginus, ką turi padaryti savo ūkyje, tai tikrai nesunku. Ūkyje pavargsti ir fiziškai, ir protiškai“, – tikino ji.

Moteris tvarko, valo namus. Ji – Danijoje jau daugiau nei metai. Per tą laiką jau spėjo ir apsiprasti, ir priprasti, o sugrįžusi namo buvo tik tris kartus, dabar jau kiek ilgiau pabuvusi Kirsnelėje, ūkyje. „Ten dirba daug lietuvių. Moterys valo, tvarko namus, vyrai – statybose“, – sakė ji. Ponia Vita pasisakė, kad jokios prievartos nėra, galinti dirbti ir penkias darbo dienas, jei nori – ir šeštadienį. Iš pradžių ten nuvykus reikėjo išmokti šį bei tą.

Krušinskų ūkis
Foto: Asmeninio albumas

Nežino kada grįš

Ar patinka toks darbas? „Patinka, nepatinka, bet pinigai kiti, – sakė ji. – Užmokestis už darbą nepalyginamas su Lietuva. O juk pinigų reikia ir vaikų ateičiai, ir ūkiui, ir sau. Juk ūkyje darbuojasi sūnus, aš turiu susirasti sau kitą užsiėmimą.“ Kaip čia atsitiko, kad klestinčio ūkio šeimininkė išvyko dirbti į užsienį? „Dabar jau viskas gerai. Leisti sau daugiau galime. Toks tas gyvenimas“, – prisipažino ji.

Palinkėjau Vitai sėkmės, mat ji jau gyveno mintimis apie laukiantį skrydį, Daniją ir darbą. Kada sugrįšite į Kirsnelę visam laikui? „Dar ne, per mažai užsidirbau, kad grįžčiau. Labiausiai džiaugiuosi, kad užauginau gerus vaikus“, – sakė besišypsanti mama, gal jau galiu sakyti, buvusi ūkininkė V. Krušinskienė. Nuotaika tądien nebuvo nei liūdna, nei slogi, mat kartu su Vita į Daniją paatostogauti ruošėsi ir dukra. Kaip gyvena garsioji undinėlė – bene žymiausias paminklas Danijoje? „Gerai“, – juokdamasi sakė ponia V. Krušinskienė, jau dėdamasi daiktus. Vėl pas undinėlę…