Kepyklėlė „Dzūkų magyras“ išsitenka buvusioje jo tėviškės sodybos viralinėje, bet jos gaminius pirmiausiai pamėgo didžiųjų miestų smaližiai.

Čepanonių sodybą galima rasti pagal kvapą

Laibagaliai – viena žvyruota kaimo gatvelė, išsitęsusi lygiagrečiai Galsto ežero pakrantei, o palei ją išsibarstę sodybos – nei užskurdę, nei labai prabangios. Ieškojau didelių gamybinių pastatų, bet jų neradęs Čepanonių kiemą aptikau pagal kepinių kvapą ir nediduką baltų silikatinių plytų statinį – buvusią viralinę – puošiantį Europos Sąjungos Kaimo plėtros plano paramos ženklą.

Kieme laisvai vaikštinėja keletas skirtingų spalvų vištų ir išdidus gaidys, bet jų kiaušinius, pasak V. Čepanonio, šeimininkai valgo patys, o į tešlą maišo pirktinius, nes savos dedeklės tiek, kiek jų reikia, pavyzdžiui, šakočiams, sudėti nesugebėtų. Nuo sodybos link ežero nusitęsusioje pievoje žolę rupšnoja avių pulkelis, bet tai – pono Valiaus mamos, įpusėjusios devintą gyvenimo dešimtmetį, bet vis negalinčios nustygti be kaimiškų darbų, augintinės.

Įžengiam ten, iš kur sklinda visi gundantys kvapai – į kepyklos patalpas. Kai lauke beveik ekstremaliai karšta, tai prie kepimo krosnių tikėtis pavasarinės gaivos neverta, bet trys Laibagalių moterys, mano apsilankymo metu kepusios kaneles – sausainius su varške ir šakočius – nuoširdžiai šypsojosi, tarsi tas darbas iš tikrųjų teiktų joms džiaugsmą.

V. Čepanonis pasakojo, kad jau pradėdamas savo verslą įsivaizdavo, jog gimtajame kaime būrys diplomuotų maisto technologų jo nelaukia, todėl reikės rinktis tuos, kas nori dirbti, ir mokyti. Neslepia, pasinaudojo darbo biržos parama, ir ateityje dar naudosis, nes plėtros sumanymų šiam žmogui išties nestinga.

Visi keliai turi parvesti į tėviškę

„Baigiau Lazdijuose 8 klases ir tais laikais, kai visi bėgo iš kaimo, aš irgi išvažiavau laimės ieškoti į Vilnių. Baigiau Žirmūnų kulinarijos mokyklą, o toliau mokslas tęsiasi visą gyvenimą. Paskutinis samdomas darbas, prieš imantis savo verslo, buvo išties prestižinis – 2010-2012 m. buvau Prancūzijos ambasados Lietuvoje vyriausiuoju virėju“, – pasakojo V. Čepanonis.

Vyras teigia išvažiuodamas iš kaimo jau žinojęs, kad kada nors į jį sugrįš. Kaip tik tuo metu jau buvo palankios sąlygos pasinaudoti europine parama ne žemės ūkio verslo kūrimui kaimo vietovėse. Sumanius kažką panašaus pradėti mieste būtų reikėję gerokai didesnio nuosavo arba skolinto pradinio kapitalo.

„Buvau užprogramavęs save, kad visi keliai turi parvesti į tėviškę“, – sakė V. Čepanonis.

Iš pradžių viską darė dviese su žmona, talkino sesuo, o dabar įmonėje iš viso dirba 9 žmonės, nors ponas Valius vis tiek tai vadina šeimos verslu.

Valiaus Čepanonio kepykla

Pirmas gaminys – prancūziškos kanelės

Pasak V. Čepanonio, 2013 m. pirmas jo kepyklėlės gaminys buvo kanelės – prancūziški Bordo regiono pyragaičiai, iki šiol likę vienu svarbiausių „Dzūkų magyro“ gaminių. Pirmoji jų partija vilniečių buvo tiesiog išgraibstyta tų metų Kaziuko mugėje. Vėliau Čepanoniai ėmėsi labiau lietuviškų tradicinių sausainių, šakočių ir bemielės ruginės bei kvietinės duonos. Šiuo metu asortimentas išsiplėtė iki pusšimčio gaminių.

Įmonė dabar kepa ir tautiniu paveldu vadinamus grybukus, be kurių dar mano vaikystėje, vėlyvuoju sovietmečiu, buvo sunku įsivaizduoti dzūkų šeimos vaišių stalą.

„Rankų darbo, ne šiaip kokie formose lipdyti“, – didžiuojasi verslininkas.

O duonos receptą V. Čepanonis teigia kūręs iš savo mamos, kuri ją kepdavo, kol troboje dar nebuvo išardyta duonkepė krosnis. Paslaptimis pasidalijo ir uošviai, gyvenantys Suvalkijoje, Lukšių miestelyje.

Didžiuosiuose šalies miestuose smulkių kepyklėlių prisisteigė kone kiekvienoje judresnėje gatvėje, bet bepigu tenykščiam verslui, kai ten pat iškeptus gaminius gali vietoje ir parduoti, o už skanėstą, patiekiamą prie kavos, pirkėjai leidžia sau ir kelis eurus sumokėti. Gi Laibagaliuose kaimynai neateis nupirkti, todėl V. Čepanonis iškart žinojo, kad vietine rinka negalės pasikliauti.

„Mūsų gaminiai dzūkams yra brangoki, aukštesnė kartelė. Vilnius, Kaunas, Panevėžys, dabar jau ir Klaipėdą bei Palangą pasiekėme. Prekiaujame patys ūkininkų turguose, sudarėme sutartį su ūkininkų sistema „Vikis“, kuri turi ekologiškų gaminių skyrelius „Rimi“ prekybos centruose. Tebedalyvaujame mugėse, nes tai pirmiausia yra geras reklamavimosi būdas“, – pasakojo V. Čepanonis.

Gerokai prasčiau sekasi prekiauti internete – verslininkas prisipažino, kad jau keletą metų veikianti „Dzūkų magyro“ kepyklėlės internetinė parduotuvė nepardavė nė mažiausio sausainuko.

„Ji tik padeda pirkėjams sužinoti visą mūsų kepinių asortimentą, sužinoti, iš ko jie gaminami, bet nusipirkti žmonės ateina gyvai. Gal todėl, kad kvapo per internetą nesijaučia“, – juokavo verslininkas.

Valiaus Čepanonio kepykla

Tiekti produktus kepyklėlei siūlo vietiniai ūkininkai

Į muges ir ūkininkų turgelį sostinėje važiuoja pats V. Čepanonis arba jo žmona, talkina viena samdoma pardavėja. Tik taip gali papasakoti pirkėjams, kuo išskirtiniai „Dzūkų magyro“ kepiniai.
Vis daugiau pirkėjų domisi, ką valgo, o kai paskaito, pavyzdžiui, pramoniniu būdu gamintų sausainių, kurių galiojimo terminai įspūdingai ilgi, sudėtį, ieško natūralesnio smulkių šeimyninių verslų ir ūkininkų pagaminto maisto.

„Žmonės paragavę, žinoma, ir patys supranta, kuo ypatingi mūsų kepiniai, kuriuose nenaudojame margarino ar dažiklių. Atsiranda ūkininkų, kurie siūlo tiekti kepyklėlei produktus. Pavyzdžiui, neseniai susipažinau su netoliese įsikūrusiu jaunu aviečių augintoju. Jeigu pavyks sutarti dėl kiekių ir kainos, galbūt greitai sukursime naujo gaminio receptą. Šakočiams reikia ypatingai daug kiaušinių, tai čia atsiranda galimybė ūkininkams, kurie laiko ne mažiau pusšimčio vištų“, – pasakojo verslininkas.

Pačiame Lazdijų krašte nėra daug pirkėjų, kurie norėtų ir galėtų brangiau sumokėti už kokybiškus kepinius, bet pono Valiaus sesuo vasarą kiekvieną ketvirtadienį prekiauja jais Veisiejų turguje. Nes ten pasirausti po sendaikčius ir nusipirkti kaimiško maisto suvažiuoja nemažai sodybas prie Veisiejų regioninio parko ežerų turinčių miestiečių, jau spėjusių pamėgti „Dzūkų magyro“ produkciją.

Valiaus Čepanonio kepykla

Daryti kaip visi nėra prasmės

Žmonėms, svajojantiems pradėti savo verslą, V. Čepanonis sako „Nereikia bijoti. Visi kažką galim išmokti – kas žoles auginti, kas avis“.

Jis pats, grįždamas iš miesto, pirmiausiai galvojo ne apie kepyklą, o apie kaimo turizmo verslą. Nes Čepanonių žemė, iš viso 3 ha, nuo kalno leidžiasi link Galsto ežero. Bet kai pradėjo rašyti projektą, suprato, jog tiek pinigų, kiek reikėjo, negaus.

Tas kaimo turizmo modelis, kurį pirmiausia bandė įgyvendinti dzūkai, kai prie ežero pastatoma pirtis ir pirkia, į kurią miestiečių kompanijos atvažiuoja pagerti bei pernakvoti, vis mažiau domina išrankesnius klientus. Geriausiai sekasi tiems, kas sugeba pasiūlyti kažką savito.

„Daryti kaip visi nėra jokios prasmės“, – sako V. Čepanonis, o paklaustas, ar svajones apie kaimo turizmo sodybos įkūrimą taip pat sieja su kulinarine tema, pripažino, jog būtent apie tai ir galvoja.
O prieš atsisveikindamas negalėjau jo nepaklausti ką įmonės pavadinime reiškia žodis „magyras“. Pasak V. Čepanonio, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje taip buvo vadinamas virėjas, kurį kunigaikštis duoda kaip kraitį ištekinamai savo dukrai. Tokiu būdu mūsų valdovai santuokomis ne tik spręsdavo tarptautinių santykių problemas, bet ir išplatino lietuviškos dvaro virtuvės tradicijas po visą regioną, o gal ir dar toliau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (42)