Kone prieš trisdešimt metų Kaune gyvenusi šeima iš savo profesijos pasiturinčio gyvenimo nesusikūrė. Audronė su sutuoktiniu Mindaugu baigė kūno kultūros institutą ir dirbo treneriais, tačiau anuomet tai nebuvo gerai apmokamas darbas. Moteris sako, kad vieno atlyginimo užtekdavo savaitei, tad teko ieškoti, kaip prisidurti.

Apie ūkininkavimą pora dar nė nesvajojo. Audronė ir Mindaugas iš moters tėčio išmoko pynimo iš vytelių amato ir ėmė prekiauti įvairiais gaminiais. Gimė vaikai, šeima neblogai vertėsi, tačiau gana dažnai teko važinėti į Ukmergės rajone gyvenančios Mindaugo tėvus ir parsivežti pieno – sūnaus Audronė negalėjo pati maitinti, o specialių mišinukų berniukas netoleravo, atpildavo. Tai porą paskatino apsispręsti persikelti į Ukmergės rajone esantį Petronių kaimą.

„Vos persikėlę į kaimą pradžioje mes nieko prie gyvulių nedarydavome. Pasisodinome savo vytelių plantaciją ir toliau pindavome krepšius, važiuodavome į Kaziuko ir kitas muges bei toliau pardavinėjome savo darbus. Vyro tėvai sovietmečiu dirbo kolūkyje, jie laike dvi karves. Kai griuvo kolūkiai, nebebuvo darbo, teko patiems suktis ir galvoti, ką daryti, tad pradėjome pardavinėti grietinę ir varškę. O kai pradėjo grąžinti žemes, vyro tėvai atsiėmė savo senelių žemes. Ūkis plėtėsi, o uošviai jau buvo vyresnio amžiaus, tad reikėjo pagalbos prie ūkio ir žemės darbų“, – apie kelią į ūkininkavimą atviravo moteris.

Paklausta apie pirmą pažinti su karvėmis ir jų melžimą Audronė nesulaiko juoko.

„Aš visiška miestietė, į kaimą atvažiavusi net vištų bijojau. O ką jau karvės. Bet kartą vyro mama susirgo ir išvažiavo į ligoninę. Teko man melžti karves. Tikrai pirmą kartą labai baisu buvo. Tada buvo žiema, karvė buvo tvarte. Žinokit, karvė vos į mane atsisuko, aš už kibiro ir bėgom pro duris – bijojau siaubingai“, – prisiminusi juokiasi moteris, kuri dabar ne vieną kartą per dieną be jokio streso pamelžia šešiolika karvių.

Moteris sako, kad ką gaminti iš pieno mokytis teko tikrai daug. Norėjosi, kad grietinė, sviestas ir sūris būtų tikrai geri, tad jos mokytojomis tapo pagyvenusios kaimo moterėlės.

„Mano mama manęs tokių dalykų nemokė, tad jau išmokusi, kaip gaminti sūrius, aš to mokiau ir savo mamą“, – prisipažįsta Audronė.

Tvirtas šeimos užsispyrimas yra įvertintas. Audronė yra pripažinta sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė. Sutuoktinis prižiūri karves, o ji nuo ryto iki vakaro darbuojasi prie pieno ir jo gaminių.

„Darbo grafikas – nuo ryto iki vakaro. Ryte ir vakare reikia sutvarkyti pieną. Mes visą savo pieną perdirbame patys, nė vieno litro neparduodame įmonėms. Darbo valandų tikrai gaunasi daug, be to, nėra vienodo darbo laiko – vasarą ištisai dirbame, vos spėjame suktis. Mėgtu tokiais atvejais pajuokauti, kad kai nori dirbi, nenori – vis tiek dirbi, nes reikia. O žiemą, kai karvės užlaiko pieną, jau turime galimybę bent porai savaičių išlėkt į šiltus kraštus“, – pragyvenimo šaltiniu nesiskundžia moteris.

Anot Audronės, kiekvienas sezonas diktuoja savo poreikius: vasarą paklausiausia yra grietinė ir varškės produktai.

„Grietinę turguje per 10-15 minučių išpilstau, po to jau prekiauju visa kita produkcija. Dar labai gerai perka keptus sūrius. Juos kepu ryte, tad į turgų atvežu dar šiltus. Juos irgi greit išperka“, – pasakoja Audronė.

Kaip sako moteris, šaltesniu sezono metu jau pagamina ir sviesto, mat jo gamybai būtinos grietinės žmonės jau taip sparčiai neišperka. Jogurtas, varškė, sūriai ir šviežias pienas paklausūs visais metų laikais. O kainos, anot moters, nėra labai didelės – litras grietinės kainuoja 3 eurus, sūriai apie 5 už kilogramą, – 5, jei sūris keptas, tuomet prašoma už jį apie 7 eurus už kilogramą.

Moteris atvira – šeima papildomai darbuotojų nesamdo. Vyrui karves prižiūrėti padeda sūnus, kuris ir pats yra jaunasis ūkininkas. Duktė, kuri nė nepasuko link ūkininkavimo, savaitgaliais taip pat mielai darbuojasi ir kartu – ji padeda prekyboje ir su sutuoktiniu važinėja į muges.

Audronė savo, kad nė akimirkos nesigailėjo, kad miestą iškeitė į kaimą, mat čia kur kas ramesnis gyvenimo tempas, dirba sau, nereikia gaišti laiko spūstyse, nėra tokio streso, kaip gyvenant mieste. O tiems, kurie sako, kad neišgyvena iš pieno pataria – nelaukite, kada pasirūpins valstybė, tiesiog nepatingėkite daryti daugiau, patys gaminti, tada ateis ir atlygis už darbą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)