Virbalyje gandrų – tikra galybė.

S. Nėries gatvėje gyvenanti Nijolė Tendzegolskienė pasakojo, kad šalia jos namų ant stulpo lizdą susikrovę gandrai „suorganizuoja“ pramogų visai gatvei. Kiekvieną pavasarį čia vyksta kovos dėl būsto, mat įsikūrus vienai porai ratus aplink pradeda sukti kita.

„Patelė peri kiaušinius, o patinas kovoja dėl lizdo. Kartais kyla muštynės iki kraujo. Vieną kartą subėgo visa gatvė – ir baidėme, ir puodais daužėme, kad tik mūsiškių nepultų. Aš pati manau, kad prie mūsų kasmet įsikuria ta pati pora, bet kas ten žino – gandrai juk nesužieduoti“, – kalbėjo moteris.

Šiemet pavasarį iš lizdo vieną kiaušinį paukščiai išmetė. Anot Nijolės, taip gandrai elgiasi visada, kai nujaučia būsiant blogus metus.

Vis dėlto keturi gandriukai buvo išperėti. Tėvai vaikus sąžiningai maitino, ant žemės nė vieno nebemetė, kaip irgi neretai gamtoje nutinka nepalankiu metu.

Tačiau užėjus baisiai sausrai sparnuočiai pašaro ėdriems jaunikliams rasdavo vis mažiau.

Gandrai Virbalyje

Rado stovinčius tarpdury

Vieną dieną N. Tendzegolskienė nustebo pamačiusi gandrą stypčiojant visai po kiemą. Prie žmonių gyvenantys didieji sparnuočiai niekuomet nebuvo labai baikštūs, bet toks atvejis per daugybę metų buvo pirmas.

Atnešusi ir numetusi gandrui kelis kąsnius žalios mėsos, kitą dieną sodybos šeimininkė svečio sulaukė ir vėl.

Gana greitai sparnuočiai įsipratino atlėkti savo davinio kiekvieną dieną.

„Labiausiai jie mus atakavo per pačią sausrą. Nuo pat ryto nusileidžia abu kieme ir stovi. Pavargsta ant abiejų kojų – stovi ant vienos ir laukia mėsos. Supratome – prašo pagalbos, nes neišmaitina vaikų. Mes žinome, kad laukinių gyvūnų geriau nešerti, bet išsigandome, kad kitaip jie išmėtys gandriukus. Matyt, badas gyvūną veda prie žmogaus, – dėstė virbalietė. – Stebėjome, kaip jie elgiasi. Pačiupę stambesnį kąsnį mėsos gandrai jį pirmiausiai išdaužo snape, susiplonina, o po to praryja ir laukia kito. Kai kurį laiką nieko nebegauna, užplasnoja į lizdą ir atryta mėsa pamaitina savo paukščiukus.“

Galiausiai paukščiai taip įsidrąsino, kad ėmė lįsti kone pro duris. Moteris juokėsi, kad kartą išeidama iš kiemo sandėliuko su durimis vos neparmušė gandrų, jau laukiančių gardaus kąsnio. Kitąkart šeimininkė iš lauko virtuvėlės, kur vasarą gamina valgyti, nuėjo į kambarį kažko atsinešti. Grįžusi rado gandrus stypsančius virtuvėlės tarpdury, šalia dujinės viryklės. Šeimynykščiai juokėsi, kad paukščiai maistą tuoj ims traukti ir iš puodo.

Vieną gandrą išslaugė

Gandrai prisipratino visus sodybos gyventojus: į paukščius draugiškai žiūri šuo Rikis, aprimo ir katė Rauzė, iš pradžių bandžiusi šnairuoti į kiemo svečius kaip į potencialų grobį. Bet per arti nelindo – greičiau ne iš draugiškumo, o pabūgusi ilgų stiprių snapų.

Vis dėlto keletą kartų palijus gandrai į kiemą užsuka jau rečiau.

Beje, su gandru šioje šeimoje buvo ir kita istorija. Prieš keletą metų Nijolės vyras Vytautas namo buvo parsigabenęs jauną gandrą, kurį rado sužeistą ant kelio. Gyvūnų globos įstaigos nieko nepagelbėjo, tad sparnuotį išslaugė patys sodybos šeimininkai.

Pagijęs paukštis ilgai vaikštinėjo po kiemą. O skraidyti jį išmokė... Rikis: šuo ėmė vaikyti gandrą, kol šis vieną dieną užlėkė ant sukrautos šieno kupetos ir pakilo į dangų. Po kurio laiko paukštis išskrido savais keliais, o sodybos šeimininkai kartais pasvarsto, ar ne tas pats dabar vasaromis parskrenda gyventi į S. Nėries gatvę Virbalyje.

Baltasis gandras

Priversti elgetauti

Labai panašią istoriją apie elgetaujančius gandrus išdėstė ir Šeimenos seniūnijos gyventoja Birutė Zubavičienė.

Šalia Zubavičių namų augančioje tuopoje gandrai gyvena jau trisdešimt metų, bet tik šiais, išskirtinai sausais, metais paukščiai ateina prašyti žmonių pagalbos.

Vieną karštą pavakarę kieme šunims pašarą ruošusi B. Zubavičienė atsisukusi visai šalia pamatė gandrą – murziną ir greičiausiai alkaną.

„Sakoma: alkaną pavalgydink! Paklusau šiai katalikiškai pareigai. Parinkusi minkštesnių gabaliukų pamėtėjau paukščiui, ir šis juos tuoj prarijo. Kitos dienos rytą žiūriu – jis ir vėl kieme. Vėl pašėriau, šįkart – vištų kakliukais, kuriuos pirkdavau katėms. Gandras juos godžiai surijo. Pagalvojau: va, prisipratinau veltėdį! O gandras ir toliau neatlyžo – pareikalavo ir vakarienės. Kai prisilesęs pakilo skristi, pasekiau, kur nutūps. Paukštis nulėkė į gandralizdį kitoje gatvės pusėje. Lizde iškart kilo sujudimas, subolavo trys baltos galvos. Supratau: rūpestingas tėvas rūpinosi šeimyna – dviem gandriukais ir gandriene... Štai prie ko privedė sausra: nei varlių, nei kitų gyvių. Badas atginė paukštį pas žmones prašyti išmaldos. Kai tik kiek palijo, gandras sode uoliai iš žemės traukė sliekus. Vadinasi, darbininkas – kai yra sąlygos, pats rūpinasi savo šeima“, – dėstė B. Zubavičienė.

Moteris taip pat tvirtino žinanti, kad laukinių gyvūnų verčiau nešerti, tačiau esant tokiai išskirtinei situacijai negalėjusi nepagelbėti gražiai gandro šeimynai.

Kalbant apie gandrus B. Zubavičienė sakė norinti padėkoti Šeimenos seniūnui Gintui Bakūnui, kurio rūpesčiu buvo nupjautas šalia gandralizdžio augęs medis, trukdęs paukščiams patekti į lizdą.