Toks ūkis – tikras džiaugsmas miestiečiui, net paprasčiausią vištą dedeklę mačiusiam tik internete. Todėl šeimininkų ir teiraujuosi, ar nevyksta čia pažintinės pamokos norintiems gyvai pamatyti naminius paukščius.
Kalakutas – Pietų Amerikos šalis...
R. Juozaitienė sako, kad tokių planų turi, tik reikia baigti įrengti svečių namą, kur būtų galima ir apsistoti, ir pabendrauti, ir degustuoti. „Pažintinėms edukacijoms dar reikia sukurti sąlygas, labai įdomiai galima viską pateikti, bet norėtųsi, kad į programą įeitų ir maistas, gaminamas iš ūkyje išauginamų produktų – mėsos, kiaušinių. O gaminti maistą aš labai mėgstu ir žoles pažįstu“, – pasakoja R. Juozaitienė.
Ir dabar šeimininkams netrūksta svečių – atvyksta ne tik vaikai su anūkais, giminės, bet ir anūkų klasės draugai. „Žinoma, jiems čia įdomu, gerai, kad turi galimybę viską pamatyti natūroje, o ne internete, nes mieste augančių vaikų išprusimas šioje srityje – stebėtinai žemas“, – sako šeimininkė.
Kaune mokytojaujanti jos dukra per pamoką vaikams uždavė klausimą: kas yra kalakutas? Vienas iš atsakymų buvo, kad tai kažkokia šalis Pietų Amerikoje. Būtų juokinga, bet darosi graudu, kai vaikai nebežino, kokie yra ir kaip atrodo naminiai paukščiai ar kad pieną duoda karvutė, o ne prekybos tinklas.
Planų sukurti tokį ūkį neturėjo
R. Juozaitienė ir A. Jegorovas visai neketino kurti tokio ūkio, koks yra dabar. Viskas prasidėjo prieš penkiolika metų netyčia. „Nusipirkom dešimt avių, kad nuėstų žolę ir nereikėtų šienauti. Ir net nežinau, kaip čia atsitiko, kad dabar jų turime nemažą bandą, kaip ir žinių apie jų auginimą, priežiūrą“, – pastebi šeimininkė.
Taip pat netyčia atsirado ir daugybė paukščių. „Na, kaip čia kaime neturėsi kelių vištų. Nuo to viskas ir prasidėjo. Ėmiau gilintis į jų auginimą, priežiūrą, pamačiau, kiek įdomių, naujų veislių ir rūšių yra. Ir tokių norisi, ir anokių“, – juokiasi R. Juozaitienė ir veda parodyti savo augintinių, vardindama, kas šiuo metu auga jų ūkyje.
Erdviuose atskiruose lauko garduose iš tolo pasitiko paukščių klegesys, kalakutų burbuliavimas, gaidžių giedojimas. Pamatę šeimininkę, paukščiai, atrodo, dar labiau sujudo ir džiaugsmingai ėmė sveikintis kas kokiais balsais.
O auga čia įvairios vištos: veislinės, paprastos dedeklės, baltos ir prancūziškos mėsinės, taip pat kalakutai, muskusinės ir Indijos bėgikės antys, mėsinių veislių mišrūnės, pilkos, baltos, skudurinės žąsys, patarškos, petardos, putpelės, povai ir, aišku, puošnūs gaidžiai.
Kiekvienas – vis kitoks
R. Juozaitienė sako, kad naminiams gyvūnams reikia ne tik gero pašaro, bet ir žmogaus dėmesio, bendravimo. Ir ne tik mažyliams, jaunikliams, bet ir suaugusiems. „Sako, avys baikščios, isteriškos. Gal tos, kurios žmogaus nemato, bet mūsų avys ne tokios, tik prieini prie jų – ima burtis aplinkui. O ir žmogui gyvūnai – tikra gydomoji terapija. Visi paukščiai turi savo charakterį, yra lepesnių, yra lengviau prižiūrimų“, – R. Juozaitienė dalijasi per gerą dešimtmetį sukaupta patirtimi ir pastebėjimais.
Pasirodo, antys, kaip ir avys, – bandos gyvūnai. Joms reikia vedlio, kitaip išsilakstys kiekviena sau. O kai yra vedlys, viską daro kaip jis. Jei vedlys bėgs, bėgs visa banda – nesulaikysi, tokia jėga. „Turėjom labai protingą ir smagią avį vedlę. Ji sugebėdavo peršokti elektrinį piemenį, ir visa banda paskui ją. Žiūrėk, jau graužia kažkur medelius“, – juokiasi R. Juozaitienė.
O žąsys – jau kitokios. Ramios, nesiblaško, nelaksto po šalis. „Jos – mano mylimiausi naminiai paukščiai“, – sako moteris.
Kalakutai – kiemo puošmena, kaip ir gaidžiai. „Kalakutės labai geros mamos – labai rūpestingai ir peri, ir jauniklius vedžioja, gali bet kokį paukštį užauginti“, – pastebi šeimininkė ir priduria, kad jaunikliai kalakučiukai lepūs, jiems reikia daug dėmesio ir priežiūros. Kaip ir veisliniams viščiukams, jau nekalbant apie povus, kurie tikrai labai lepūs. Mažiausiai dėmesio reikalauja paprastų vištų dedeklių viščiukai.
O koks gi kiemas be gaidžio? Pasirodo, kad vištos dėtų kiaušinius, gaidys – nebūtinas. Jis reikalingas vadovauti vištų pulkui, kitaip jos pasklis netvarkingai, išsilakstys. Gaidys jas surenka, skardžiai giedodamas perspėja apie tykančius pavojus. „Pamato, kad ratus suka koks vanagas, suopis ar sakalas, ir trimituoja kuo garsiausiai. Vištos ir viščiukai spėja pasislėpti“, – pastebėjimais dalijasi R. Juozaitienė.
Lapės tyko kieme
Ne tik prižiūrėti visą šį paukštyną nelengva, bet ir apsaugoti jį nuo pavojų, tykančių kiekviename žingsnyje. Pasirodo, paukštvanagiai stveria ne tik jauniklius, bet ir suaugusias vištas, žąsis, antis. Jei nepaneša, tai vis tiek nugarą išdrasko.
Pavojus tyko ir čia pat, kieme. „Labai daug lapučių aplinkui sukasi. Net šunų nebijodamos tupi ir kantriai tyko čia pat, kieme. O naktimis bando pasikasti po tvoromis, kad nutvertų kokią auką. Tik mes jau žinome visus jų triukus, dabar jau sugebame apsisaugoti, bet iš pradžių lapės išnešė daug paukščių“, – sako R. Juozaitienė.
Paukštieną mėgsta ir kiaunės, šeškai, žiurkės. Pastarosios ypač gudrios – gali išpjauti ir išguldyti daugybę jauniklių. „Bet nuo vilkų nesame nukentėję, nors daugelio ištisas avių bandas išpjauna. Tik kartą į ganyklą buvo įsisukę du stambūs, sulaukėję šunys. Vyrai tvėrė kas kastuvą, kas kirvį ir ėjo gelbėti avių. Kartu vedėsi ir mūsų kalytę – Vidurio Azijos aviganę. Ji atliko savo pareigą – staigiai įsibrovėlius išvarė. Vėliau sužinojome, kad netoliese buvo papjauta ožka“, – prisimena R. Juozaitienė.
Alamondas III
A. Jegorovas pristato mums ūkio naują augintinį – prieš savaitę iš Molėtų, garsaus mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus ūkio, atkeliavusį veislinį trimetį aviną prašmatniu Alamondo III vardu.
Pusantro šimto kilogramų sveriantis avinas man pasirodė tiesiog tobulas – gražus, proporcingas, jaučiantis savo vertę. „Bus avių bandos vedlys ir patinas“, – džiaugiasi šeimininkas.
Susipažįstu su dar vienu šio ūkio ypatingu gyventoju. Tai Rokiškio dvaro tvenkinyje auginamų juodųjų gulbių Litos ir Lato jauniklis Euras. Jau išaugęs į jaunikaitį ir susiradęs draugą – kartu su juo tvenkinyje kaip prašmatni burė plaukioja baltasis gulbinas.
„Eurą dažniau pavadinu Auru, kažkaip man tas euras nelimpa. Jam jau dveji metai, po metų teks ieškoti draugės. Kol kas ir baltasis gulbinukas draugės nesulaukia. Bet pas jį gal atskris pati“, – tikisi šeimininkai.
Giminės sodas
Po nesėkmingo bandymo nufotografuoti ryškiaspalvį povą Tutanchamoną, apsvaigę nuo paukščių klegesio, stabtelėjame ir prie naujai šiame ūkyje kuriamo giminės sodo. Čia auga tikrasis putinas, raudonlapė liepa, geltonlapis klevas, piramidinė pušis, aronija, beržai, kanadiniai ąžuolai, kedrinės pušys, keletas rūšių šermukšnių, baltoji eglė ir dar kitokie medžiai, kuriuos suvežė ir susodino Rimos ir Aleksandro giminės.
Taigi šiame ūkyje galima praturtinti ir botanikos žinias.
R. Juozaitienė sako, kad visko ilgainiui išmoko patys iš visažinio interneto. „Viską internete gali rasti: apie paukščių, gyvulių auginimą, priežiūrą, pašarus, rūšis, veisles, apie augalus ir medžius, apie maisto gaminimą. Mokėmės iš interneto ir iš savo klaidų“, – pasakoja R. Juozaitienė ir prisimena, kaip pirmą kartą priėmė bandos ėriuką.
„Ir aviai, ir mums tai buvo pirmas kartas. Nieko nemokėjom ir nežinojom, buvo didelis stresas. Avis neturėjo pieno, tuomet dar nežinojom, kad krekenų galima užsisakyti iš anksto, tinka ir karvės krekenos. Taigi pirmuosius savo ėriukus praradom, bet daug ko išmokom, todėl veterinaro paslaugų mums beveik neprireikia, nebent konsultacijų“, – prisimena pirmąsias skaudžias patirtis R. Juozaitienė, dabar jau galinti patarti kitiems.
