Škudžių veislės avis auginanti menininkė iš kaimo senbuvių išmoko verpti vilną rateliu, o paskui tai išaugo į projektą „Verpėjos“. Dabar Laura kalba apie naujus projektus, kuriuose verpimas bus tik būdas susieti išeivių iš miesto į kaimą patirtis.
Man pasisekė, kad naktį dar paspaudė visai ne pavasariškas šaltukas ir miškovežių išmaltas keliukas nuo Druskininkų-Marcinkonių plento į Šklėrių kaimą sukietėjo it sena žaizda. Sausi Dzūkijos nacionalinio parko pušynai, jei tik nėra sniego, atrodo beveik kaip vasarą, bet vos tik patenku į pavėsį, iš kažkur atsiranda dar visai žiemiško žvarbumo. Pasisukiojęs prie aukšto kaip čiurlioniškos pušelės kaimo kryžiaus telefonu gaunu tolimesnius nurodymus, ir štai aš jau L. Garbštienės kieme, matau kaip ji pareina nuo kaimynų nešina stiklainiu karvės pieno ir šviežiu sūriu.
Užeinam į seniai dažų iš išorės nemačiusį medinį namą, viduje šiltai prikūrentą ir nutviekstą jau ne žieminės šviesos. Skubu smalsauti, kaip 45 metų šiuolaikinė menininkė, baigusi tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavusi tarptautiniuose projektuose, apsigyveno atokiame miško vienkiemyje su škudžių veislės avimis, senu klevu ir vištas vagiančiomis lapėmis sparčiai tuštėjančiame Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijos Šklėrių kaimelyje.
Gamtos stebėjimas
„Mano sprendimas palikti Vilnių ir pristabdyti kai kuriuos darbus nebuvo spontaniškas – prieita natūraliai. Iš pradžių tiesiog norėjosi gamtos, domėjausi augalų gyvenimu, tai ką tu mieste paveiksi“, – pradėjo pasakojimą Laura.
Nors daugeliui miestiečių, jaučiančių trauką kaimui, pakanka atostogų sodyboje ar kelių savaitgalių per metus, vasarą arba rudenį, kai dygsta grybai, L. Garbštienė sako, kad taip nieko tikro nepamatysi ir nepajusi.
„Man reikėjo, nes aš taip nuosekliai viską darau. Kai yra kažkokia kūrybinė idėja, tai ją plėtoju pamažu, ir man įdomus pats procesas, o rezultatas atsiranda savaime“, – kalbėjo menininkė.
Vilkijoje, Kauno rajone, gimusi Laura mokėsi Druskininkų „Atgimimo“ mokykloje, todėl ir gyvendama Vilniuje į Dzūkiją grįždavo vasaroti. 2013 m. sumaniusi aplankyti Kabeliuose gyvenančius draugus dviračiu važiavo pro Šklėrius, kurių keliaujantieji automobiliais kartais nė nepastebi.
„Nustebau, kiek čia buvo negyvenamų namų, reikia, galvoju, apgyvendinti. Nuėjau pas kaimynus, paklausiau, kas čia šeimininkas ir taip pirmą pasitaikiusią sodybą paėmiau“, – juokiasi Laura.
„Paėmimas“ nebuvo pigus, nes drauge su trobesiais paveldėtojai norėjo parduoti ne tik kiemą, bet ir hektarą pievos bei nemažą gabalą miško. Pirkinio sumos gal čia neminėsiu, neverta erzinti menininkės kaimynų skaičiais, bet įsivaizduoju, kad prieš penkerius metus panašią sumą būtų tekę pakloti už 1 kambario butą Druskininkų priemiestyje.
Name, pasak Lauros, jau daug metų niekas negyveno ir jo būklė, kaip sakė menininkė buvo „ant ribos“. Teko pakeisti langus, lopyti stogą, iš senų koklių sumūryti naują krosnį, o ko iškart nesuremontavo, taip ir liko.
„Nuvažiuoju į Vilnių, tai jau pavargstu nuo žmonių ir triukšmo, norisi greičiau grįžti namo. Iškart kai apsigyvenau čia, gamtos stebėjimas ir dalyvavimas jos procesuose man buvo pagrindinis motyvas. Jau nesupratau, kam reikia eiti į kažkokį klubą ir ten kažką daryti, nes pats darymas atrodė dirbtinis. Kam tas menas išvis reikalingas? O dabar, po ketverių metų, pagalvojau, kad jo reikia būtinai, nes aplinka pasidarė kažkokia tuščia. Pasižiūrėjau, ką veikia čia, kaime, žmonės, kaip jie įprasmina šventes, pasidarė taip liūdna, apėmė toks siaubas. Nes tradicijas jie puoselėja taip, lyg jas reikėtų restauruoti kaip muziejaus eksponatus – ne dalyvauja, bet tik reprezentuoja“, – teigė L. Garbštienė.
Pasirinko seniausią baltiškų avių veislę
Laura pasakojo, kad jai patinka stebėti gamtos procesus, tai norėjo sodyboje auginti augalus, kurie būtų kažkuo įdomūs. Ir jie vis tiek nušaldavo, nes pietrytiniame Dzūkijos kampe kažkur giliai po pušynais apaugusiomis žemyninėmis smėlio kopomis yra geležies rūdos klodai, pasak L. Garbštienės, sukuriantys klimato anomaliją, kai net birželio mėnesį paryčiais būna kitų Lietuvos vietovių gyventojams sunkiai įsivaizduojamo stiprumo šalnos.
„Kokį riešutmedį pasodini, tai gali būti tikras, kad kasmet jis nušals. Reikia prisitaikyti, tai pradėjau auginti daugiamečius žolinius augalus, kurie nebijo nei šalnų, nei sausros. O hektarą pievos reikėjo kažkaip prižiūrėti, nes labai greitai ją pasiimtų miškas. Tada ir pagalvojau apie avis, nors domėjausi jomis gerokai anksčiau, o taip pat vilnos apdirbimu, dažymu natūraliais būdais“, – pasakojo menininkė.
Avių sodyboje atsirado antraisiais Lauros gyvenimo Šklėriuose metais. Sovietmečiu avininkystė Lietuvoje buvo beveik išnykusi, avys augintos Vidurinės Azijos respublikose, o čia – karvės ir kiaulės. Dzūkijos nacionaliniame parke jų dar liko, nes čia gyvenimo būdas buvo kitoks, net ir kolchozai ne visur sukurti, o dauguma šilinių dzūkų dirbo miške.
L. Garbštienė auginti pasirinko seniausią baltiškos kilmės avių veislę – škudes. Iš visų avių veislių jos mažiausiai pakitusios nuo laukinių avių ir išlaikiusios savo gryną genetinę liniją. Keleto tūkstančių metų senumo archeologiniai radiniai patvirtina, kad tuometinė škudžių veislės vilna tapati šiandieninei. Jos išliko Vokietijoje ir Šveicarijoje, ten auginamos kaip kraštovaizdžio avys, nors pas mus registruojant įrašytos kaip mėsinės.
Laura rodė įvairiomis spalvomis nudažytus siūlus ir pasakojo, kokia žolelė su kuo sumaišyta, kokią spalvą padeda išgauti. O tada lydžiu ją pas kaimynus, kurių karvė šią žiemą nudvėsė, parsinešti šieno visiškai autentišku būdu – rezginyje ant nugaros. Didžiąją dalį šieno savo 7 avims ir 2 avinams L. Garbštienė perka, nes 1 ha pievos užtenka tik ganymui.
„Čia yra visai laukinis kraštas. Visi eina per mano ganyklą – stirnos, zuikiai – sudrasko elektrinį piemenį. Tai pati būdavau su avimis, drauge vaikščiodavau. Gaunasi labai natūrali veikla – visą dieną užimta. Gyvulys labai pririša savotiškai prie gamtos“, – sakė menininkė.
Projektas „Verpėjos“
Laura atsisakė pasiūlymo demonstruoti verpimą Varėnos grybų šventėje, nes, jos teigimu, verpti reikia namuose vienai arba nedideliame žmonių ratelyje, kur visi supranta vienas kitą.
„Išmokau iš kaimynų močiutės verpti, nes norėjau tą tęstinumą suprasti. Dabar tai močiutė, jau gerokai įkopusi į devintą dešimtį, išvažiavo gyventi pas vaikus į Druskininkus, bet aš dar laiku spėjau perimti iš jos tradiciją. Verpimas yra visose kaimyninėse tautose, tai nereikia čia išpūsti burbulo, kad tai – kažkas labai lietuviško“, – džiaugėsi L. Garbštienė.
2017 m. rugpjūtį drauge su menininkėmis Jurgita Žvinklyte, Milda Laužikaite, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir Dzūkijos nacionaliniu parku ji surengė projektą „Verpėjos“ – dvi savaites bendravo su Marcinkonių seniūnijos kaimų verpėjomis, surengė verpimo ratelių taisymo ir verpimo dirbtuvės. Jų dalyviai, kaip tuomet skelbta, ne tik mokėsi verpti, bet ir „kūrė verpimo procesu paremtą bendravimo, bendradarbiavimo ir meditacijos platformą“.
Lauros teigimu, tikroji verpimo tradicija baigėsi ne mažiau kaip prieš pusšimtį metų, nes anksčiau kaimo moterims reikėjo pačioms pasigaminti rūbus, o tada juos pakeitė pirktiniai, o išliko tik tai, ką ji vadina „vaikų žaidimais“, kai vilna susiverpiama mezgimui.
„Buvo žiauriai gera. Močiutės, kurios jau buvo patikėjusios, kad verpimas niekam nereikalingas, buvo nuoširdžiai nustebusios, kad suvažiavo iš visos Lietuvos jauni žmonės, daugiausia trisdešimtmečių kartos, neturintys tiesioginio ryšio su visokiomis tautodailėmis, kuriems tai įdomu“ – sako L. Garbštienė apie projekto „Verpėjos“ rezultatus.
Menininkės stipendiją gaunanti moteris sako, kad tai dabar jai leidžia daryti ką nori, nors ir anksčiau visuomet taip elgdavosi.
