Pagal šiandien galiojančią tvarką, mėsa ir mėsos produktais norintis prekiauti ūkininkas privalo pirkti specializuotos skerdyklos paslaugas, gamindamas produkciją laikytis tokių pat reikalavimų, kaip ir didžiosios įmonės.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) žada sumažinti patikrų ūkiuose skaičių ir naikinti biurokratinius barjerus. Tačiau dalis ūkininkų kol kas atsargiai vertina tokius pažadus.

Skerdyklos per brangios

Žemdirbiai sako, kad pertekliniai reikalavimai neleidžia Lietuvoje efektyviai sutrumpinti maisto grandinę ir sumažinti produkcijos savikainą. Jie pavydžiai žiūri į Vakarų Europos šalis, kuriose susiformavusi daug palankesnė tokio verslo aplinka, o gyventojai mielai perka kaimišką maistą. Ypač nelengva prie vartotojo priartinti mūsų gyvulių augintojų pagamintą šviežią mėsą.

Viena pagrindinių pabrėžiamų problemų – mažų skerdyklų ir perdirbimo cechų ūkiuose stygius. Ūkininkai gali tik pasvajoti apie ankstesnius laikus, kai paršiukus ar ėriukus galėjo doroti be ypatingų reikalavimų.

Dabar gyvuliai turi būti skerdžiami tik skerdykloje, o produkcija gaminama įregistruotame mėsos ceche pagal griežtas veterinarijos nustatytas sąlygas. Privaloma užtikrinti ir gyvūnų gerovę: skerdyklos įranga negali kelti gyvuliams išgąsčio, skausmo ir kančių.

Tokia skerdykla – dažniausiai ne pagal vidutinių ir smulkiųjų ūkių išgales. Skaičiuojama, kad maža skerdykla gali kainuoti mažiausiai 70–100 tūkst. eurų.

„Pamąstome apie skerdyklą savo ūkyje, tačiau pasiskaičiuojame ir nesiryžtame. Avis nėra tas gyvulys, kuriam pasipurčius byrėtų pinigai. Perkame skerdyklos paslaugas, ėriukus vežame nemažą atstumą, paskui tenka važiuoti pasiimti skerdieną. Tai gerokai išaugina gamybos kaštus. Be to, turint skerdyklą galima būtų iškart paskersti ir vieną ėriuką, tuomet pirkėjas užsakymo sulauktų greičiau“, – DELFI kalbėjo Biržų rajone su vyru laikanti apie pusantro tūkstančio avių ūkį Kristina Milišiūnienė.

Pasak ūkininkės, pamačius skerdyklas užsienyje tenka apgailestauti, kad pas mus reikalavimai yra per griežti, juos galima būtų liberalizuoti.

Medžiotojams paprasčiau nei ūkininkams

Prieš trejus metus VMVT supaprastino reikalavimus mažoms skerdykloms ūkiuose. Skerdimo, mėsos išpjaustymo ir kitas patalpas leista įsirengti minimaliomis sąnaudomis, tačiau veterinarijos reikalavimams išlygos nedaromos.

„Smulkiam ūkiui keliami beveik tokie reikalavimai, kaip kokiai stambiai mėsos perdirbimo įmonei. Ar logiška, kad dėl poros dešimčių kiaulių bei vieno ar dviejų bulių privaloma įsirengti brangią skerdyklą? Ir dar tenka bijoti, kad vieną dieną atvažiuos veterinarijos specialistai ir suras kokį pažeidimą bei praneš apie reikalavimą, apie kurį ūkininkas dar nebus spėjęs išgirsti. Iš tikrųjų nieko iš esmės nepalengvinama, o VMVT tik patys save ramina“, – DELFI dėstė Donatas Vaitelis, Kėdainių rajone ekologiškai auginantis limuzinų veislės galvijus.

Ūkininkas galvijus parduota vietos perdirbėjams, o šie kokybišką galvijieną išveža į Vakarus. Anksčiau jis laikė ir vietinės veislės kiaules, jas augino fermoje ir lauko sąlygomis. Tai patiko kiaulienos pirkėjams, tačiau dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės iškeltų reikalavimų riestauodegių teko atsisakyti.

D. Vaitelis įsitikinęs, kad maisto grandinę trumpinti trukdo pertekliniai biurokratiniai reikalavimai.

„Tarkime, medžiotojų būrelis, turintis apie 60 narių, sumedžioja 160 šernų, 100 stirnų, 15 elnių, bet jiems veterinarijos reikalavimai minimalūs. Patys sutvarko mėsą, atliekas sumeta į utilizavimo duobę. Medžioklės laimikį valgo didelis būrys žmonių: medžiotojai ir jų šeimos, draugai ir pažįstami. Seimo nariai medžioja, o kaimo žmogui ūkyje paskersti 10 kiaulių ir parduoti skerdieną draudžiama“, – ironizavo jis.

Ūkininkas dėl mažų skerdyklų ateities nusiteikęs pesimistiškai: „Jau per vėlu apie jas kalbėti – kaimai išmirę, kiaulių nebelikę. Dabar įsigalėjo ūkiai, turintys šimtus karvių, tūkstančius kiaulių, šimtus tūkstančių paukščių, tūkstančius hektarų žemės. VMVT reikalavimai keičiasi vos ne kas savaitę, patys specialistai sutrikę. Tiek reikalavimų prigalvojo, kad žmonės išsigando ir atbuko.“

Kiaulės ir šernai
Foto: Shutterstock

Gelbėtų kooperacija

Laikinasis Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius Mindaugas Kinderis pritaria, kad mėsos produkcijai perdirbti reikia daug investicijų norint atitikti ir supaprastintus veterinarijos reikalavimus.

„Vienas ūkininkas dažniausiai neaugina tokio gyvulių kiekio, kad skerdykla atsipirktų. Reikia kooperuotis, bet čia koją dažnai pakiša lietuvių mentalitetas“, – DELFI kalbėjo limuzinų veislės galvijų augintojas.

Kooperaciją remiama Kaimo plėtros programos paramos lėšomis, tačiau, anot asociacijos vadovo, jos siekiančiuosius dažnai atbaido įsipareigojimai. Ūkininkas ir pats šia parama nesinaudoja. Utenos rajone esančio mėsinių galvijų ūkio produkciją jis realizuoja Lietuvoje, tačiau kol kas mažais kiekiais.

Vis tik M. Kinderis planuoja įsirengti skerdyklą ir plėsti gamybą. Tačiau susiduria ir su kita problema – regionuose trūksta kokybiško jautienos išpjaustymo bei brandinimo paslaugos. Be to, Lietuvoje nėra jautienos vartojimo tradicijų, todėl dar reikia šviesti vartotojus.

Reikalavimų sumažės

Ūkininkai svarsto, kad sumažinus biurokratinę naštą ir supaprastinus paramos gavimą daugiau miestiečių ragautų tikro kaimiško maisto. Tačiau palengvinimai turi būti realūs.

„Kiek valdžių keitėsi, kalbos buvo tos pačios – palengvinsime, bet realiai niekas biurokratinių pančių nenuėmė. Jei atsirastų patrauklios sąlygos, kaimo žmonės gal ir susigundytų veikti. Bet dabar valdininkai labai „myli popierius“ ir visko bijo“, – kritikos politikams ir valdininkams negailėjo D. Vaitelis.

K. Milišiūnienės pastebėjo, kad VMVT atstovai kai kuriuose rajonuose labai draugiškai padeda ūkininkams, bet pasitaiko atvejų, kai esą tiesiog kaišomi pagaliai į ratus.

Laikinasis Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius nusiteikęs optimistiškiau. Praeitą mėnesį šios asociacijos ir VMVT atstovai diskutavo dėl supaprastintų reikalavimų mažoms skerdykloms galvijų ūkiuose, jautienos išpjaustymo ir kitų patalpų įrengimo.

„Problemų dėl perteklinių draudimų yra, bet VMVT jau yra padariusi nemažai nuolaidų ir kartu dirbdami randame kompromisų“, – palankių pokyčių tikisi M. Kinderis.

Pasak VMVT direktoriaus Dariaus Remeikos, susitikime aiškintasi, kaip galima racionaliai išspręsti kylančius klausimus ir panaikinti dar pasitaikančius biurokratinius barjerus.

„Optimizavus rizikos vertinimo kriterijus, planuojame patikrinimų skaičių galvijų augintojų ūkiuose šiais metais sumažinti 30 proc. Stengiamės sudaryti kuo palankesnes sąlygas, konsultuojame ūkininkus, teikiame jiems metodinę ir kitokią pagalbą, kartu ragindami nepamiršti visų bendro prioriteto – gyvūnų gerovės“, – komentavo direktorius, kurio vadovaujamos institucijos atstovų rankose maisto tiekimo grandinės svertai.