Pasikvietusi į svečius žurnalistą iš Lietuvos moteris atskleidė paslaptį, kodėl smulkūs Lenkijos ūkininkai sugebėjo išgyventi net ir tuomet, kai lietuviai masiškai skerdė karves, o jaunos šeimos iš Olszankos kaimo neskuba emigruoti.
Parašė mamai laišką: išteku
Druskininkuose gimusi ir augusi Oksana prisimena, kad kaimas ją visuomet traukė – kai vaikystėje atvažiuodavo pas močiutę, tai pirmiausiai eidavo į tvartą žiūrėti, kaip gyvena kiaulės ir veršiukai.
Baigusi vidurinę mokyklą ji dirbo pardavėja vienoje Druskininkų parduotuvėje, o paskui tą patį darbą tęsė sostinėje.
„2000 m., kai netekau darbo Vilniuje, teta pakvietė į Gardiną. Pusę metų su ja važinėjau į Lenkiją ir pardavinėjau cigaretes, o tada čia sutikau savo būsimą vyrą, vyresnį už mane 18 metų Janeką. Mamai tik laiške parašiau, kad aš išteku“, – pasakojo moteris.
Kai 2001 m. gegužės 3 d. ji pirmą kartą atvažiavo į Olszankos kaimą, kaimynės po 3-4 kartus ėjo į svečius pažiūrėti, kas čia tokia apsigyveno.
O. Tomaszewska teigia tuomet nemokėjusi net karvės pamelžti, o visų darbų mokėsi iš savo naujosios šeimos, nes jokių žemės ūkio mokslų ar ūkininkų kursų nėra baigusi.
„Kai tokia gabi esu, tai greitai viską išmokau. Visko mane gyvenimas išmokė, o dabar jau trečius metus gaminu sūrius“, – sakė Oksana.
Sūriai pagal anytos receptą
15 ha žemės valdantis Tomaszewskių šeimos ūkis iki Oksanos atvykimo vykdė tą pačią veiklą, kaip ir daugelis Olszankos kaimo gyventojų – laikė karves, o jų pieną priduodavo į supirkimo punktą, o kol nebuvo įsisiautėjęs maras, augino ir kiaules, sodino braškes, linus, tabaką.
Pasak sūrininkės, dirbamos žemės jie turi apie 6 ha, o likusi dalis – ganyklos. Iki šiol ūkyje apsieinama be pirktinių kombinuotųjų pašarų – karves šeria savo užaugintais grūdais. Turi 2 senus traktorius, kurių jau neapsimoka taisyti, todėl per pavasario sėją ir javapjūtę samdo naujesnę techniką turinčius kaimynus. Už 300 zlotų (75 eurus) apsėja visus Tomaszewskių laukus.
„Dabar laikau 8 melžiamas karves, bet, nusprendusi specializuotis sūrių gamybos srityje, manau, kad reikėtų padidinti raguočių iki 15-20. Pamažu geriname bandą. Galiu tik savo primelžtą pieną perdirbti, nes gero pieno nupirkti sunku – kaimynai turi nuolatines sutartis su pieno supirkėjais ir man gali parduoti tik perteklių. Be to, ne visa žaliava tinka, turi būti išties kokybiška“, – pasakojo Oksana.
Svyruojančios pieno kainos smulkiems lenkų ūkininkams gero uždarbio negarantuoja – pasak O. Tomaszewskos, gruodį buvo pakilę iki 2 zlotų už litrą, o dabar moka tik 1,60 zloto.
Tačiau ir jiems kelias į sėkmę nebuvo lengvas ir greitas. Pirmas jos sūris, pagamintas pagal anytos receptą, nebuvo toks, kaip tikėjosi. Tačiau moteris nenusiminė ir eksperimentavo toliau, kol ištobulino technologiją taip, kad dabar jos gaminius vietinė valdžia pristato svečiams kaip regiono kulinarinį paveldą. Dabar jie taip ir vadinami pagal kaimo pavadinimą – Olszankos sūriai.
„Lietuvoje nėra tokių sūrių, juos galima valgyti ir šviežius, ir brandintus. Paragausim ir įsitikinsite“, – sakė Oksana, kviesdama prie stalo ir mandagiai užsimindama, kad dėl lenkiško ir lietuviško laiko skirtumo tikėjosi svečių valanda vėliau.
Parduoda internetu
Šiuo metu O. Tomaszewska daugiausia savo sūrių parduoda išsiuntinėdama po visą Lenkiją pagal internetu gaunamus užsakymus. Pavyzdžiui, mūsų pokalbio išvakarėse ji buvo išsiuntusi pirkėjui 20 kg. siuntą į kitą Lenkijos pakraštį, už Varšuvos. Po vieną sūrį perka retai, dažniausiai užsako grupė valgytojų, kurie išsidalina siuntą tarpusavyje, tai tada ir siuntimo išlaidos neatrodo baisios. Kelios siuntos yra iškeliavę į Prancūziją, bet Lietuvos pirkėjai dar tik pradeda domėtis Oksanos sūriais.
„Nuo 2017 m. sausio 1 d. Lenkijoje įsigaliojo daug palengvinimų smulkiesiems ūkininkams ir žemės ūkio produkcijos gamintojams. Nebūtina net turėti savo sūrinę – galiu gaminti savo virtuvėje, veterinarinė tarnyba 2 kartus patikrino ir neturėjo priekaištų. Ir jokių pajamų mokesčių mokėti nereikia, kol apyvarta nepasiekia 20 tūkst. zlotų (beveik 5 tūkst. eurų) per metus“, – džiaugėsi sūrininkė.
Kilogramą šviežio sūrio ji parduoda už 5 eurus, rūkyto – 6 eurus. Siuntimo išlaidas apmoka pirkėjas. Sako, daugiau prašyti būtų sudėtinga, nes tokių smulkių gamintojų šalyje nesuskaičiuojama daugybė.
O. Tomaszewska norėjo naują sūrinės įrangą pirkti už Europos Sąjungos paramą, bet tuomet ji būtų kainavusi apie 3 tūkst. eurų, tektų įsipareigoti 5 metus ją naudoti, o paieškojusi susipirko tokius pačius naudotus stalus, puodus ir indus už 500 eurų.
„Smulkūs ūkininkai Lenkijoje moka tik socialinio ir sveikatos draudimo mokesčius – 253 zlotus (63 eurus) per mėnesį. Jei mano pajamos viršys 20 tūkst. zlotų, tai teks mokėti 2 proc. pajamų mokestį. Apskaita – paprastas sąsiuvinis, kuriame rašau, kiek ir kada sūrių pardaviau“, – kalbėjo Oksana.
Pasak O. Tomaszewskos, visi darbai sūrinėje ir karvių melžimas yra jos rūpestis, o vyras tik užsiima sūrių rūkinimu. Vasarą per dieną ji primelžia apie 200 litrų pieno, kasdien padaro apie 10 sūrių, o žiemą pieno mažiau, tai ir sūrinėje dirba kas antrą ar trečią dieną.
Kelionė į Lietuvą
Kol kabinu šaukštu jos gamintą sūrio desertą su vaisiais, Oksanos pasakojimas pakrypsta link Lietuvos ir Lenkijos savivaldybių bendradarbiavimo. Pagal vieną iš tokio bendradarbiavimo programų Lietuvoje remontuojamas Kalvarijos miesto senasis paštas, o Palenkės vaivadijos Suhovolės valsčiuje statomas 3 tautybių – totorių, lietuvių ir lenkų bendruomenės centras.
„Jie važiavo į tarptautinę turizmo parodą „Adventur 2018“ Vilniuje pristatyti mūsų savivaldybę, jos kulinarinį paveldą. O kadangi mano sūriai jau čia yra žinomi, tai paprašė, kad ir aš kartu važiuočiau“, – kalbėjo O. Tomaszewska.
Jos teigimu, vilniečiams patiko ir švieži jos sūriai, bet labiausiai – brandinti 4 mėnesius.
„Kas ragavo, tai sakė, kad tokio gaminio dar nėra valgę. Jis yra natūralus, be jokių konservantų, tik nepasterizuotas pienas ir druska. Gaminant sūrį iš nepasterizuoto pieno, kiekvienoje vietovėje jis būna unikalus, nes tai, ką karvė suėda, viskas yra sūryje. O mūsų karvės šeriamos tik šienu ir grūdais“, – aiškino Oksana.
Ji teigia nesertifikavusi savo ūkio kaip ekologinio, nes, pasak sūrininkės, tam reikėtų „daug visokių popierių“ ir tyrimų, bet pirkėjai tiesiog žino, kad gali pasitikėti, jog jos karvės nematę nei cheminių papildų prisotintų kombinuotų pašarų, nei siloso.
Maži žingsneliai
Paklausta, ar daug žmonių iš Olszankos emigravo į Vakarų Europos šalis sotesnio gyvenimo ieškoti, O. Tomaszewska teigia, kad tokių vos vieną kitą galėtų prisiminti – Palenkės jaunimas laikosi savo šaknų.
„Kas turi žemės, ūkininkauja ir iš to, nors ir sunkiai, bet pragyvena, kai valstybė neskuba lupti mokesčių nuo pirmo uždirbto zloto. Aš savo vyrui sakau, jei turėsim sveikatos, mažais žingsneliais kur nors nueisim“, – sakė sūrininkė.
Oksana teigia niekuomet nepajutusi kokio nors priešiškumo, kad yra svetimšalė, atitekėjusi į savas tradicijas turinčią bendruomenę.
„Aš myliu žmones, tikiu žmonėm, tai manau, kad ir jie tai jaučia ir mane pamilo. Kai sužinojo, kad į Vilnių 3 dienoms išvažiuoju, sakė, tu nors grįžk“, – plačiai šypsodamasi kalbėjo O. Tomaszewska.
