Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba skelbia, kad gyvūnų augintojai gali gauti valstybės paramą grynaveisliams ūkiniams gyvūnams įsigyti. Paraiškos ir dokumentai gali būti teikiami nuo sausio 15 d. iki vasario 13 d. Tokia parama teikiama nuo 2015 m., atsižvelgiant į veislininkystės svarbą gyvulininkystės sektoriuje ir siekiant paskatinti ūkininkus gerinti savo gyvūnų bandų genetinę kokybę.
Parama ir skaičiai
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Rokiškio rajone yra 349 grynaveislių ir mišrūnų mėsinių galvijų laikytojai, kurių bandose – 606 grynaveisliai galvijai ir 2 253 mišrūnai. Rajone populiarios yra šios veislės: angusai, aubrakai, galovėjai, limuzinai, hailendai, šarolė, herefordai, simentalų mėsiniai.
Avių ir ožkų laikytojų rajone skaičiuojama 288, dauguma jų laiko įvairių rūšių avis.
Mėsinių galvijų auginimas vadinamas kaip viena perspektyviausių gyvulininkystės rūšių. Ekspertų teigimu, dauguma mėsinių galvijų veislių išsiskiria mažesniu reiklumu, jie sparčiau auga nei pieninių veislių galvijai, daugiau atsparūs šalčiui. Šiems galvijams laikyti gali būti pritaikomos kitoms ūkio šakoms ne itin palankios vietos, jiems nereikia specialių sąlygų, gausių investicijų.
Svarbu kainų stabilumas
Jurgita ir Virginijus Stumbriai, ūkį įkūrę Maineivų kaime ir dirbantys daugiau kaip 400 ha žemės, jau daugiau kaip dešimtmetį augina limuzinų veislės mėsinius galvijus. Jie tikrai gali palyginti mėsinę ir pieninę gyvulininkystę, nes apie dvidešimt metų vysto vieną ir kitą – turi ir pieninių galvijų bandą.
Kaip teigia Virginijus, mitas, kad mėsinė gyvulininkystė reikalauja mažiau pastangų.
„Jeigu galvijus augintum tik mėsai, jeigu gerai atidirbtum visą sistemą, taip, ši veikla būtų paprastesnė, palyginti su pienine gyvulininkyste. Bet jeigu nuolat gerini savo bandą ir kartu užsiimi veislininkyste, tai jau kur kas sudėtingiau. Nieko nėra čia paprasto, netgi kai kuriais atžvilgiais sunkiau“, – kalba didelę patirtį šioje srityje turintis ūkininkas.
Stumbriai mėsine gyvulininkyste susiviliojo prieš keliolika metų, kai irgi buvo skleidžiama informacija, kokia tai perspektyvi sritis ir kur kas paprastesnė nei pienininkystė. „Rokiškio rajone mes buvome ne vieninteliai, išdrįsę išbandyti naują sritį. Nemažai ūkininkų metėsi į mėsininkystę, tik iš tų visų bandymų mes turbūt vieninteliai plėtėmės ir nemetėme šios veiklos“, – pastebi ūkininkai.
Dabar jie nesigaili tokio savo pasirinkimo, nes, pasak jų, jau keleri metai kainos mėsininkystės sektoriuje kur kas stabilesnės nei pienininkystės, kur po Rusijos krizės jos taip ir liko žemos, retkarčiais pakildamos ir vėl nusirisdamos. „Kai yra kainų stabilumas, labiau gali planuoti visą verslą“, – pastebi V. Stumbrys.
Pradžia – septynios limuzinų veislės telyčios
Pradėdami naują veiklą, Stumbriai pirmiausia įsigijo mišrūnų veršelių, po to nusipirko limuzinų veislės septynias veršingas telyčias.
„Tai labai nedaug, todėl bandai papildyti nuolat pirkdavome grynaveislių limuzinų galvijų ir patys veisėme. Prancūzijoje pirkome aštuoniolika telyčių ir dabar dar galvojam pirkti. Planuojam vis dėlto stipriau vystyti veislininkystės, o ne mėsininkystės sritį. Ketiname tai daryti tikrai profesionaliai“, – sako V. Stumbrys.
Dabar Stumbrių bandoje ganosi apie 70 limuzinų karvių ir dar apie 50 mėsinių mišrūnų. Bandą ūkininkai nuolat gerina, o tam reikia gerų grynaveislių bulių. Geriausi limuzinų buliai – Prancūzijoje, kur ir buvo išvesta ši mėsinių galvijų veislė. Pasak V. Stumbrio, jų mėsa turi mažai cholesterolio, todėl Europoje yra labai vertinama.
Bulius Mocartas ir prancūziški aukcionai
Aukcione Prancūzijoje įsigyti limuzinų bulių reproduktorių gali sėdėdamas prie kompiuterio Maineivų kaime – važiuoti į vietą nebūtina. Tokia technologijų amžiaus specifika. Virginijus parodė visą sistemą. Aukcione parduodami buliai yra kataloguoti, prie kiekvieno – nuotrauka, vardas ir visi genetiniai bei kitokie duomenys, kurių tikrai daug. „Žinau, kokių duomenų buliaus man reikia ir kokią kainą galiu mokėti. Pagal tai ir renkuosi, tačiau aukcione galvijas gali labai brangti, jeigu į tavo nusižiūrėtą bulių bus daug pretendentų. Todėl negali snausti, sprendimai turi būti greiti ir tikslūs. Perka ir kainas, derindamas su manimi, siūlo mano agentas“, – šiuolaikinių aukcionų patirtimi dalijasi V. Stumbrys.
Pasak ūkininko, dalyvauti aukcione tiesioginėje jo vietoje neapsimoka – prisidėtų kelionės ir gyvenimo išlaidos, kurios ne tokios menkos, todėl grynaveislio buliaus kaina dar išaugtų.
Buliukus Stumbriai perka iš vienos geriausių pasaulyje Prancūzijos stočių, kur veisiami, auginami ir parduodami grynaveisliai limuzinai. „Ten pat perka ir ispanai, anglai, kanadiečiai, nes čia įsigytas bulius reiškia pačią aukščiausią kokybę, kokia tik gali būti, čia jie labai rūpestingai atrenkami“, – sako ūkininkas.
Šiame Prancūzijos aukcione buliaus kaina prasideda nuo 2 800 eurų ir ji kyla. Praėjusiame šios stoties aukcione didžiausia kaina, sumokėta už buliuką, siekė 10 000 eurų, tačiau kataloginiai limuzinų buliai kainuoja ir 30 000 eurų. „Kadangi savo bandai pagerinti ieškojome tikrai gero buliaus, atidžiai išsinagrinėjome visų parduodamų gyvulių duomenis. Itin svarbu buvo tai, kad jis lengvai veršiuotųsi, o tai reiškia, kad telyčios, sukergtos su tokiu buliuku, vėliau lengvai veršiuosis. Paisėme ir prieaugio per parą, ir pieningumo rodiklių, na, ir daug kitų duomenų. Pagal tai dar prieš aukciono pradžią išsirinkome kelis buliukus ir bandėme laimę, juk svarbu ir suma, kurią esi pasiryžęs mokėti. Antra vertus, gali nesuskubti, kitas gali greičiau nupirkti. Taip buvo ir praėjusiame aukcione maždaug prieš pora mėnesių“, – pasakoja V. Stumbrys.
Tą, kurį buvo nusižiūrėję, už 6 800 eurų nupirko Lietuvos ūkininkai iš Kėdainių, turintys stiprų veislininkystės ūkį. Būtų ir Stumbriai mokėję tokią sumą, nes galvojo, kad tokio gyvulio kaina sieks 10 000–12 000 eurų. „Bet nesivaržėm dėl šio buliuko, turėjom ir kitų variantų. Norėjom nusipirkti veršiuką, vardu Miloras, kuris tikrai turėjo gerus duomenis ir buvo šviesios spalvos, kaip tik tokio norėjom, bet irgi nespėjom, taukšt, ir parduotas už daugiau kaip 6 000 eurų. Kitą mūsų pasirinktą nupirko, atrodo, už aštuonis tūkstančius. Tuomet greitai pasirinkome buliuką vardu Mocartas. Labai gerų duomenų, pagal kuriuos jis pateko į aukciono pirmąjį penketuką, todėl mums stebėtinai pasisekė – nusipirkom jį už 4 000 eurų. Net patys stebėjomės, ėmėm abejoti, gal kas ne taip...
Mums paaiškino, kad tiesiog niekas nesuskubo per pora sekundžių pasiūlyti didesnės kainos. Taip Mocartas atiteko mums. Jis jau pora mėnesių mūsų fermoj, bet kol atvyko, jo kaina pakilo iki 5 500 eurų – prisidėjo kelionės išlaidos. Taigi veislininkystė – nepigus malonumas. Ir tik po kokių trejų metų sužinai, kokį iš tiesų bulių nusipirkai, ko jis iš tiesų vertas“, – grynaveislių galvijų aukcionų patirtimi dalijasi ūkininkai.
Naudojasi valstybės parama
Stumbrių bandoj jau yra keturi buliai reproduktoriai. Yra atkeliavusių ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš Vokietijos. Ūkininkai planuoja pirkti dar vieną – šį kartą pasinaudodami valstybės parama, nes Mocartą įsigijo tik savo lėšomis. Valstybės parama siekia 30 proc. gyvulio kainos, bet už grynaveislį mėsinį bulių reproduktorių ne daugiau kaip 1 300 eurų.
„Ėmėm visokias paramas, kokias tik davė. Vien savo jėgomis sunku, labai daug investicijų reikia. Visuomet vykdėm visus reikalavimus paramai gauti. Jau ketvirtą fermą baigiam pasistatyti. Joje bus šiuolaikiška įranga, todėl vienas žmogus galės pašerti visą prieauglį – iki 250 galvijų“, – planais dalijasi V. Stumbrys.
Didesnė pajamų dalis – iš mėsinės gyvulininkystės
Stumbriai tebelaiko ir pieninių galvijų bandą, kurioje – 50 galvijų, tačiau skaičiuoja, kad didesnę pajamų dalį gauna iš mėsinės gyvulininkystės, pardavinėdami galvijus mėsai. „Daugiausia mėsinių galvijų – mišrūnų, veislei netinkamų – parduodame šveicarams. Patys neskerdžiame ir mėsa Lietuvoje neprekiaujame. Tačiau ir mūsų šalyje, RIMI parduotuvėse, jau turėtų atsirasti Lietuvoje užaugintų galvijų mėsos su ženklu „Baltijos lankų jautiena“, – sako V. Strumbrys.
Bandoje – 120 mėsinių galvijų: 70 grynaveislių limuzinų ir 50 mišrūnų. Bandą ūkininkai planuoja didinti, o pieninių galvijų atsisakyti – per mažos pieno supirkimo kainos, o darbo – daug, esi rytą vakarą pririštas prie ūkio. Mėsinė gyvulininkystė nereikalauja tiek laiko. „Mėsinius galvijus gali baigti šerti vidurdienį ir išeiti iš fermos dviem dienoms. Tačiau su veisliniais sunkiau nei su pienininkystės ūkiu. Veisimas, sėklinimas – didelis ir sunkus darbas. Kai gyvulys veršiuojasi, dieną naktį turi budėti, žiūrėti, nes prarasti veršiuką iš mėsinių bandos jau kur kas didesnis nuostolis negu iš pieninių. Taigi esi labai pririštas, o kaina už grynaveislį buliuką Lietuvoje tikrai mažesnė nei Prancūzijoje – pas mus už labai gerą buliuką gali gauti 2 500–3 000 eurų, o toks Prancūzijoje kainuos mažiausiai 5 000 eurų“, – apie veislininkystės specifiką kalba ūkininkai.
Pasak Stumbrių, veisliniams galvijams, ypač prieaugiui, pašarų reikia tokių pat gerų kaip melžiamoms karvėms, neužtenka paskabyti kokių krūmokšnių ar pan., nors bandoma įpiršti nuomonę, esą jie nereiklūs pašarui. Ūkininkai planuoja ateityje šalia veislininkystės auginti daugiau galvijų mėsai, tai tikrai lengviau nei pienininkystė ar veislininkystė.
