Po to lietuviai važiuoja pirkti maisto produktų, kurie buvo pagaminti iš mūsų šalyje užaugintos žaliavos.Lietuvos perdirbėjai pradėjo steigti savo parduotuves, nes paaiškėjo, jog paprasčiausias būdas pasiekit lietuvius pirkėjus – prekiauti savo gaminiais, kuriuos dėl mokesčių ir kiekių galima pasiūlyti pigiau nei vietos prekybos tinkluose – toje pačioje Lenkijoje.
DELFI pamėgino rasti atsakymus, kodėl mūsų ūkininkai dažnai gauna mažiau nei kaimynai lenkai, o maisto produktų pirkėjai priversti mokėti daugiau nei lenkai, produktus gaminantys ir iš lietuviškos žaliavos.
Į klausimą „kodėl Lenkijos ūkininkai mus lenkia ir yra konkurencingesni“ Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys atsako įvardindamas tris esminius kaimyninės šalies pranašumus.
Pirma tai pas juos kur kas mažesnis PVM taikomas maisto produktams. Kitas niuansas – jie gali manipuliuoti zloto kursu ir tai ne mūsų naudai. Trečia tai, kad Lenkija milžiniška šalis ir konkurencija ten tikra, ne simbolinė, kaip pas mus. Perdirbėjai ir prekybininkai priversti konkuruoti kaina. Dėl to Lenkijoje supirkimo kainos panašios kaip pas mus, tačiau kainos parduotuvių lentynose mažesnės.
Ūkininkai paveikslą mato kiek kitaip.
„Lenkijos stebuklas tai labai smulkūs ūkiai ir tai, kad jie daugiau gamina valdydami visą maisto grandinę nuo lauko iki stalo. Daug mažų ir didelių kooperatyvų. 80 proc. kooperuotos įmonės. Pelnas išdalinamas nariams, o neatitenka prekybininkams ir perdirbėjams“, – aiškina Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.
Sąjungos vadovas sako, kad dėl to, jog lenkai konkurencingesni kalti ir patys lietuviai. Kiek buvo mėginimų mūsiškius paskatinti jungtis, nieko nepavyko. Žmonės kartu dirbti nenori.
Tvarkosi oligopolijos
„Lietuvoje 60 proc. mažmeninės prekybos rinkos turi keli prekybos tinklai. Pieno sektoriuje perdirbėjų 5 didžiausios įmonės valdo praktiškai visą rinką. Be jų tik kelios smulkios įmonės. Dėl to ir žaliavos kainos pas mus vienos mažiausių ES. Miltus pas mus realiai gamina dvi pagrindinės įmonės. Daugiau kaip 40 proc. duonos rinkos užima 5 įmonės“, – vardina A. Gapšys.
Analitikas sako, kad kai gamyba ir prekyba oligopolinės, tai veikia ir kainas. Tačiau bloga žinia ta, kad vien sumažinus PVM tai nieko nepakeis ir realių kainų parduotuvėse nesumažins.
„PVM sumažinimas anksčiau ar vėliau ištirps ir lenkai vėl turės pranašumą. Padėtį pakeistų tik nauji prekybos tinklai bei atsirandanti konkurencija. Vargu ar galima laukti, kad kursis nauji prekybininkai“, – teorinius vaistus mato A. Gapšys.
Eksperto nuomone, vieno papildomo prekybos tinklo Lietuvoje didesnei konkurencijai dar nepakanka. Reikėtų bent kelių tokių įmonių. Be to, reikia ir daugiau perdirbėjų.
Pavyzdžiui, kai atsirado „Pienas LT“ ir realiai pradėjo gaminti bei supirkinėti pieną, Lietuvoje žaliavos kainos iš paskutinės vietos ES pajudėjo į viršų ir dabar mes 7-8 nuo galo. Tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, ES šalyse senbuvėse tokios kooperatinės bendrovės, kaip „Pienas LT“ valdo nuo 50 iki 100 proc. žaliavos, o dažnai ir perdirbimo.
Istorinis palikimas
„Viena objektyvi priežastis, dėl ko Lenkijoje yra kitaip, ta, kad ten net sovietmečiu ten buvo privati nuosavybė ir žmonės turėjo žemę. Šiandien važiuojant per šią šalį matome naujas statybas ir ten vyrauja ūkiai, kuriuos būtų galima įvardinti kaip idealą – vidutiniai ir šeimos. Ten kiekvienoje gyvenvietėje keli ūkiai ir fermos. Tuo pačiu gyvas kaimas, darbo vietos“, – sako žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.
Jo duomenimis, ten buvo skirtinga ir paramos struktūra. Jie nekūrė įvairių paramos formų, o išmokas „sudėjo“ į tiesiogines išmokas. Žmogus, turintis žemės, gaudavo ir atitinkamą paramą.
Ministras pripažįsta, kad kai pradėjo dirbti, tikėjosi, jog ledus pavyks pralaužti greičiau. Nors ir keitė paramos sistemą, leido paramą gauti netgi tarpininkui, kuris rūpintųsi perdirbimu ir realizacija, supaprastintos paramos taisyklės, tačiau tai nebeveikia. Kaime nebeliko iniciatyvių žmonių su ekonominiu mastymu, verslininkų gyslele.
Neaišku, kas yra vidutinis ūkis
Kita bėda, kad šiandien Lietuvoje net nėra apibrėžimo, kas yra vidutinis ūkis. Ministro nuomone, tai ūkis nuo 50 iki 100 karvių, jei grūdų, nuo 100 iki 300 ha. Uogų gali užtekti ir 5 ha. Pastaroji sritis perspektyviausia, nes pradedamos auginti naujos kultūros.
Visgi lemia toli gražu ne tik ūkio dydis.
„Jei ūkininkas neturės alternatyvos kur parduoti pieną ar mėsą, niekas nesikeis“, – aiškina A. Gapšys, tačiau kaip išauginti dar vieną ar kelis stambius perdirbėjus neaišku. Kol kas netgi tas pats „Pienas LT“ pirkdamas žaliavą negali sudaryti didžiulės konkurencijos kitiems didiesiems perdirbėjams.
Pavyzdžiui, kiek dėkingesnė padėtis mėsos sektoriuje. Ten rinką dalinasi 17 didesnių įmonių. Tikimybė, kad jos visos susitars gana nedidelė. Tačiau yra kita bėda. Jei pieno kartais trūksta, tai, pavyzdžiui, jautienos užauginame tris kartus daugiau nei suvartojame vidaus rinkoje. Mums trūksta tik kiaulienos.
Kokios maisto produktų kainos kitose valstybėse galite palyginti patys.
Kainos Berlyne
