Šeimininkė vaikšto po sodybą su pirštinėmis ir didžiuliu pincetu renka juos ir krauna į kibirą. Kiekvieną kart sako surenkanti po puskibirį ir daugiau. Šeimininkas vaikšto aplink sodybą su specialiu kirtikliu, jis taip pat „sumedžioja“ ne mažesnį kiekį šliužų.
Taigi į sodybą slenka tūkstančiai šliužų.
Spėjama, kad jų lizdai yra šalia sodybos esančiame, prieš 50 metų sodintame parke. Tik vargu ar parku galima vadinti medžiais ir žolynais apaugusį plotą, kuriame niekas nesilanko.
Seniūnei trūksta lėšų
Stanislovas ir Adelė Benkunskai sako, kad invaziniai bestuburiai parko teritorijoje atsirado prieš kelis metus. Tačiau pastaruosius dvejus metus jų jau priviso tiek, kad nebeįmanoma apsikęsti jų kaimynystės. Ir jų skaičius nuolat besaikiai didėja. Matyt ne veltui mokslininkai teigia, kad rudieji invaziniai šliužai besidaugindami padeda apie 400 kiaušinėlių. Todėl jų skaičius kasmet didėja šimtais kartų.
Žolių prižėlęs parkas, kurį tvarkyti turėtų seniūnija, jiems yra puiki terpė gyventi ir daugintis.
„Esame pastebėję, kad parke žolė pjaunama tik kartą per metus ir taip yra jau nemažiau kaip 10 metų. Jau nebegalime suskaičiuoti kiek kartų esame pranešę apie tą nemalonią situaciją seniūnei Daliai Drobnienei, ir ypač dabar, kai parko teritorija tapo invazinių šliužų veisykla. Tačiau iš seniūnės girdime tik vieną atsakymą – kad tokių teritorijų žolės pjovimui trūksta lėšų. Šiemet seniūnė atsiuntė darbininkų, kuriems buvo pasakyta – nupjauti porą pradalgių aplink sodybos tvorą, o visa parko teritorija taip ir liko nenupjauta”, – pasakoja Benkunskai.
Pasak šeimininkų, jie tikrai nemano, kad taip seniūnė daro tyčia, dėl kokio nors pykčio ant jų. Tačiau akivaizdu, kad ji visai nesupranta sparčiai besidauginančių invazinių šliužų blogio. Jų jau yra apstu ir už Benkunskų sodybos, kaimynų blogai prižiūrimoje pievoje. Galima numanyti, kad po kelių metų, jie jau karaliaus visoje Rusnėje.
Mokslininkai tvirtina, kad ten kur įsigali šliužai, dingsta apie 70 proc. įprastų, žolynuose besiveisiančių gyvių.
Beje, važinėjant po Rusnės miestelį galima pastebėti, kad kai kuriose teritorijose, seniūnijos dėka, žolė pjaunama ypač uoliai. Negi manoma, kad Atmatos pakrantėje esančio pylimo gatve vaikšto mažiau svečių? Jiems lieka tik stebėtis aukšta parko žole.
Kovos metodų yra
„Tokia parko žolės „priežiūra“ varo į neviltį, nes invazinius šliužus patikimiausia naikinti tik intensyviai šienaujant”, – sako S. Benkunskas. Jeigu liktų plika pievutė, žoliapjovės peilių išvengusius šliužus lengvai susirinktų paukščiai, kurmiai, ežiai. Šliužus galima būtų ir nuodyti. Tačiau mokslininkai taip daryti nepataria, nes apnuodytų šliužų priėdę žūtų ir mūsų tradiciniai gyvūnai ir paukščiai.
Nekaltas nuodas yra druska. Tad S. ir A. Benkunskai visą savo sodybos pakraštį kruopščiai yra apibarstę druskos juosta. Ant tos juostos matosi nemažai šliužų kūnų, tačiau nemažas kiekis jų perlipa ir per druskos kalnelį ir toliau braunasi į sodybą.
Benkunskai neabejoja, kad dabar tai jau nebe jų vienų nelaimė. Reikia stengtis, kad invaziniai šliužai nebesidaugintų ir nebeplėstų savo užkariautų plotų.
Nesulaukę pagalbos iš seniūnės D. Drobnienės, S. ir A. Benkunskai pagalbos paprašė ir į svečius pasikvietė Savivaldybės administracijos direktorių Virgilijų Pozingį. Jis, pasak šeimininkų, pamatęs tokią gausybę nemalonių gyvių, net už galvos susiėmė…
Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis apie invazinius šliužus ir apie tokios populiacijos besaikį dauginimąsi sakė dar negirdėjęs. Praėjusios savaitės pabaigoje išgirdęs tokias naujienas, jis labai susidomėjo ir pažadėjo kviesti specialistus, kad gautų patarimus, kaip su tokiu blogiu veiksmingai kovoti.
