Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje prasidėjo tris dienas (rugsėjo 26–28 d.) truksianti 9-oji tarptautinė mokslinė konferencija „Kaimo plėtra 2019: moksliniai tyrimai ir inovacijos bioekonomikos plėtrai“, kurioje per 200 dalyvių iš 28 pasaulio šalių diskutuoja apie šios šakos vystymo svarbą.

Ten pat su šūkiu „Sprendimai regionų plėtrai!“ prasidėjusioje tarptautinėje inovacijų sklaidos parodoje „Inno panorama 2019“ pateikiami ne tik mūsų agroinovacijų ir rekreacijos laimėjimai, bet ir mūsų bioekonomikos pavyzdžiai.

Bioekonomika apima atsinaujinančių biologinių išteklių gamybą, jų ir atliekų perdirbimą į maistą, pašarus, biologinės kilmės pramonės gaminius ar bioenergiją. Jos šalininkai teigia, kad tai leidžia ne tik mažinti neatsinaujinančių žaliavų vartojimą, bet ir paskatina inovatyvių produktų atsiradimą ir vystymą, naujų darbo vietų kūrimą ir kt.

Turime didelį potencialą bioekonomikai vystyti

Išsivysčiusios Vakarų šalys gamybą bei vartojimą, paremtą neatsinaujinančiomis žaliavomis – nafta, dujomis, akmens anglimi, bando palikti praeityje. Pasak ekspertų, Lietuva turi didžiulius išteklius, tinkančius bioproduktams gaminti, – miškus ir žemės ūkio naudmenas. Kiek pažengėme bevystydami bioekonomiką?

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vyriausioji patarėja Dalia Miniataitė atsako tiesiai – netoli. Tačiau ji pastebi, kad mūsų šalis Rytų Europoje šiuo atžvilgiu neišsiskiria, o iniciatyvų turime.

„Europos Komisija konstatavo, kad pagal bioekonomikos išsivystymo lygį tarp naujų Europos Sąjungos (ES) ir senbuvių narių yra didelis atotrūkis. Todėl svarstoma apie papildomą paramą ir resursus, kurie padėtų išlyginti skirtumą“, – sakė ji.

ŽŪM vyriausiosios patarėjos pastebėjimu, Lietuvos potencialas vystyti bioekonomiką yra pakankamai didelis, bet kelia nerimą sausėjantis klimatas. Vis tik dabar daugiau tenka nerimauti, ar net ir bevystydami bioekonomiką nebūsime pigios žaliavos eksporto šalimi. Dabar biomasės išvežame daug, o aukštos pridėtinės vertės produktų sukuriame mažai.

„Norėdami išvengti tokio galimo pavojaus turime sukurti nacionalinės bioekonomikos plėtros strategijos ir veiksmų planą. Tuomet konkrečiai numatysime, ką turime vystyti, kokios priemonės galėtų būti remiamos“, – aiškino D. Miniataitė.

Pasak jos, iki metų pabaigos nacionalinės strategijos nuostatos bei veiksmų planas turėtų gimti, bet jis labiau apims žemės ūkio sektorių, nes ŽŪM šiek tiek pasigedo glaudesnės partnerystės ir bendro požiūrio su kitomis šiame procese turinčiomis dalyvauti ministerijomis.


Visi gamintojai vienodai reikalingi

Bioekonomika turėtų būti vystoma labiau regionuose, kur gaminama biomasė. Tikimasi, kad tai suteiks kaimui naują kvėpavimą – sustiprins vietos gamybą ir duos didesnes pajamas. Anot D. Miniataitės, čia turėtų būti sukurtos aukštos pridėtinės vertės grandinės – produktai gaminami inovatyvių technologijų pagrindu.

„Dabar daug kalbama apie biokuro panaudojimo šildymui naudą. Tačiau bioekonomikoje šios biomasės perdirbimas turėtų duoti žymiai didesnę pridėtinę vertę, nei biokuro deginimas. Taip atsirastų galimybė didinti pajamas, pirmiausia kaimo gyventojams gauti didesnius atlyginimus, kurti šalyje liekančią didesnę pridėtinę vertę“, – pavyzdį pateikė ji.

Sukurtoje aukštos pridėtinės vertės grandinėje panašią dalį turėtų gauti ir gamintojai, ir perdirbėjai, ir pardavėjai. Dabar žemdirbiams tenka mažiausia vertės dalis. Ir didieji, ir mažieji vietos gamintojai turėtų jaustis vienodai reikalingi. Pabrėžiama, kad bioekonomika remiasi mažų gamintojų įdarbinimu.

„Maži gamintojai galėtų gaminti produktą, kuris būtų panaudojamas kitame lygmenyje. Kooperacija ir klasterizacija yra vieni iš pagrindinių principų, kurie turėtų veikti bei užtikrinti pajamas ir nestambiems gamintojams“, – sakė ŽŪM atstovė.

Ji priminė, kad kalbėdami apie bioekonomikos principus, turime nepamiršti siekio toliau mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ypač CO2, kiekį. Štai Lietuvoje tik 2 proc. gamybos procese susidarančio mėšlo yra panaudojama biodujų gamyboje. Taip pat reikia turėti omenyje ir žiedinės ekonomikos aspektą, kad kuo mažiau būtų atliekų ir čia būtų sukurta kuo didesnė pridėtinė vertė.

Varomoji jėga – inovacijos

ES dokumentuose pabrėžiama, kad bioekonomikos varomoji jėga turi būti inovacijos. Todėl šiame procese didelę reikšmę turės KPP 2021–2027 metų laikotarpio parama. D. Miniataitė patvirtino, kad bioekonomikos plėtrai čia bus skiriama daug dėmesio.

„Vienas programos tikslų tikrai bus bioekonomikos plėtra šalyje, taip pat – ir klimato kaitos suvaldymas. Šių metų pabaigoje strategija turėtų būti parengta“, – sakė ji.

Kuriant vietos plėtros strategijas didelį vaidmenį turės atlikti „Leader“ principas, kuris apims ne tik vadinamuosius minkštuosius, bet ir vietoje kuriamus gamybinius projektus.

Ir dabartinio laikotarpio – 2014-2020 m. – KPP parama padeda skatinti bioekonomikos vystymą, nors, pasak D. Miniataitės, tokio tikslo rengiant programą dar nebuvo kelta. „Pavyzdžiui, dabar skatinamos trumposios maisto tiekimo grandinės. Turime pradėti nuo vietinio maisto grandinės, kuo ji trumpesnė, tuo daugiau vertės liktų gamintojams, o ne tarpininkams. Populiarūs ūkininkų turgeliai, taigi produktai artėja prie vartotojo“, – dėstė ji.

Kitas pavyzdys – biodujų jėgainės. Šiame laikotarpyje ši priemonė nebuvo labai populiari dėl kai kurių paramos skyrimo niuansų, gal per mažas buvo intensyvumas. Tačiau ateityje, kai vis daugiau dėmesio skiriama CO2 emisijos mažinimui, daugelis paukštynų, kiaulidžių ar galvijų fermų savininkų bus suinteresuoti statyti tokias jėgaines. Tai leis vietoje panaudoti gautą energiją, o taip pat išspręsti kylančias problemas su aplinkiniais gyventojais dėl sklindančių nemalonių kvapų.

Ugdo nuo vaikystės

Lietuvoje daugybė žmonių bioekonomikos termino dar nesuvokia, daug ūkininkų nusiteikę skeptiškai, nes kol kas neapčiuopia realios naudos.

D. Miniataitė sako, kad pirmiausia reikia pradėti nuo švietimo ir informavimo. Tai rodo ir kitų valstybių patirtis. Pavyzdžiui, Suomijoje galima matyti daug elementų, rodančių, kad šalyje veikia bioekonomikos, žiedinės ekonomikos principai. Suomiai sako, kad mokymą reikia pradėti jau nuo darželio, kad susiformuotų įgūdžiai nuo vaikystės.