Jurgita sako, kad tai hobis, apie verslą, kuris maitintų, galinti pasvajoti nebent ateityje. Tačiau išskirtinių sėklų paieška ją taip įtraukė, kad dabar ji mielai keliauja net ir pas nepažįstamus žmones, kad tik įsigyti dar bent vieną naują pomidorų veislę.

Retenybių paieškos

„Prieš kokius 5-6 metus nusipirkom sodybą, norėjosi užsiauginti kažką savo, sveiko, jau ir anksčiau mano gyvenimo būdas link to ėjo. Iš pradžių tiesiog mainėmės su bendraminčiais sėklomis ir ūgliais, kas ką turėjo, tai buvo ne tik pomidorai. Ieškojau, kas jau Lietuvoje auga nuo seno. Neturėjom jokios žemės apdirbimo įrangos, o kai tik rankomis gali apdirbti žemę, augalai auga labiau puslaukinėmis sąlygomis. O taip gali išsilaikyti tik atsparūs mūsų orams, jau prisitaikę augalai. Tad natūraliai sudomino visos Lietuvoje jau esančios senesnės veislės“, – atviravo Jurgita.

Moteris pasakoja, susidomėjimas, ką anksčiau augino mūsų senoliai taip įtraukė, kad ji vis aktyviai ėmė ieškoti įvairių pomidorų veislių ir dabar jau turi surinkusi per 40 rūšių. Pavyzdžiui, iš
Žagarės pas Jurgitą atkeliavo šeimos reliktinė veislė „Žagarės jaučiaširdžiai“, o rajono kolūkių laukuose augusių sodo brolių kilmė taip pat minima jų pavadinimuose: „Vytėnų auksinis“ ir „Vytėnų žalvarinis“. Vilniečiai taip pat turi savo pomidorus: Jurgitą pasiekė ir sena paveldinė veislė „Vilniečių raudoni“. Kai kurie pomidorai primena net gėles, tad veislėms nepagailėta tokių pavadinimų, kaip „Tytuvėnų rožė“ ar „Dzyvų dzyvai“. Jurgitos rinkinyje atsispindi ir lietuviškas šmaikštumas, tad savo darže galite užsiauginti „Midaus bačką“, „Kupriaus terbą“, „Gaspadorių“ ar net „Aukso veršį“.

„Atgavus nepriklausomybę, tai, kas sena, buvo tiesiog nužeminta, žmonės ėmė pirkti atvežtines sėklas, įvairias išvestines veisles. Senosios veislės nėra skirtos masinei prekybai, sėklos keliavo iš rankų į rankas, jos nuo seno mūsų krašte augo. Be to, viskas, kas buvo išvesta ar surinkta tarybiniais laikais, ūkiams sugriuvus, pražuvo. Visa duomenų bazė dingo, sėklų bankas ištuštintas, tad nieko nebeliko ir dabar Sodininkystės ir daržininkystės institutas nedaug ką turi“, – liūdna patirtimi dalijasi Jurgita.

Atsitiktinumų grandinės

Viena smagi istorija, anot Jurgitos, įvyko visa neseniai. Iš vienos moters gavusi seną veislę ji, kaip ir visas, patikrino, nufotografavo ir paskelbė savo socialinio tinklo archyve. Netrukus sulaukė kitos moters iš to paties kaimo skambučio. Moteris pasakojo, kad ji tikrai turėjo prieš dešimtmetį tokią pat veislę, bet Jurgitą patikino, kad jų kaime tikrai tokios veislės seniai nėra. Paaiškėjo, skambinusi moteris prieš dešimtmetį savo turėtus daigus ir sėklas atidavė būtent tai bendramintei, iš kurios sėklos atkeliavo pas Jurgitą.

Anot moters, vis daugiau žmonių domisi tuo, kas paveldėta. Nors moters surinką kolekciją puošia ne tik Lietuvoje surinktos veislės, yra ir Galapagų salų pakrantės augalų, Jurgita atvirauja, kad labiausia ją pačią žavi tai, kas dabar yra paveldas.

„Paveldui priklausančių daržovių ir maistinė vertė visai kitokia. Jų genetika labai stipri. Naujai išvestos veislės dar tokios lepūnėlės, juk viskas adaptuojasi tik per laiką, per amžius“, – sako Jurgita ir priduria, kad senoliai, kurie augina daržoves nė nesuvokia, kokios vertybės auga jų darže.

Moteris sako, kad pažintis su vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie ūkininkauja, prasidėjo nuo turgaus ir artimųjų rato. Garbaus amžiaus žmonės gal kartais ir keistokai žiūri į Jurgitos užsispyrimą surinkti kiek įmanoma daugiau pomidorų paveldo veislių, tačiau jie visuomet geranoriški ir draugiški.

Skina iki lapkričio 1 d.

„Kai turgui užkalbindavau kokią močiutę ir pradėdavau pasakoti, kad domiuosi veislėmis ir renku, dar ir dovanų duodavo, visada labai apsidžiaugia, kad jaunas žmogus tuo domisi“, – atvirauja Jurgita.

Veislių atsparumą moteris sako patikrina augindama ir šiltnamyje, ir lauke. Taip pamato, kokia veislė kiek atspari. Moteris sako, kad veiklos užtenka ištisus metus, nors anksti sėti pomidorų ji neskuba ir pradėjusi apie kovo pradžią ankstyviausius, kai kurias veisles sėja iki balandžio vidurio. Tai ji praėjusiais metais lapkričio 1-ją dar mėgavosi šviežiu, tik iš šiltnamio nuskintu pomidoru.

Moteris pati viską aprašo, fotografuoja, kataloguoja ir sako tikinti, kad su laiku jos surinktas paveldas taps dar vertingesnis ir reikalingesnis, mat vis daugiau jaunų žmonių domisi ką valgo ir mielai bent jau daržoves pabando užsiauginti patys.

Tiesa, prekiauti atrastomis ir jau pačios auginamomis sėklomis Jurgita negali – pagal įstatymus, sėklos būtinai turi būti sertifikuotas. O koks sertifikatas, jei tas sėklas močiutė darže augino. Tad moteris sako jau džiaugiasi išsikovojusi su bendraminčiais teisinį leidimą dalytis ir keistis tuo, ką augina. O pinigais toks darbas įvardyti gana sunku.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (117)