Erkės – hematofaginiai ektoparazitai, todėl išgyvena tik siurbdami kraują iš stuburinių. Tai laikini žmogaus ir gyvūnų parazitai bei ligų platintojai. Erkių Ixodes ricinus vystymosi ciklui ir jų išlikimui reikalinga aukšta santykinė drėgmė, kurią palaiko aplinkinė augmenija. Mūsų kraštuose ši augmenija kasmet miršta, tad sudaro negyvą struktūrą, kuri vasaros laikotarpiu apsaugo erkes nuo išdžiūvimo, o žiemą – nuo sušalimo.
Dvi skirtingos erkių populiacijos
Vienos yra aktyvios kovą–birželį, kitos rugpjūtį–lapkritį. Ypač aktyvios erkės tampa ankstyvą pavasarį, vos žemės temperatūra pasiekia 5–7 °C. Jos neturi akių, todėl gyvūną fiksuoja jutimo organu, vadinamu Haller’io organu, kuris reaguoja į išskiriamą CO2 koncentraciją ore ir į judančio gyvūno termoradiaciją. Nors erkių vystymosi ciklas trunka 3 metus, jų lervos maitinasi apie 6 dienas, nimfos taip pat apie 6 dienas, o suaugusios – apie 14 dienų.
Vadinasi, bendrai jos maitinasi tik 26 dienas. Taigi Ixodes ricinus yra laikinas, tačiau pavojingas parazitas. Pasaulyje yra apie 850 erkių rūšių, o 8 rūšys yra įvairių ligų sukėlėjų pernešėjai. I. ricinus rūšies erkės maitinasi apie 300 skirtingų gyvūnų krauju: stuburinių (148), paukščių (149) ir reptilijų (20). I. persulcatus minta 240 skirtingų rūšių gyvūnų krauju.
Labiausiai paplitusi Lietuvoje
Lietuvoje ypač plačiai paplitusi Europinė miško erkė Ixodes ricinus. Šios rūšies erkės randamos visuose rajonuose, todėl čia yra itin didelė rizika užsikrėsti erkių platinamomis ligomis. Kaip teigia NMVRVI Serologinių tyrimų skyriaus vedėja J. Buitkuvienė, ekoparazitologiniais tyrimais nustatyta, kad dėl biocenozių pasikeitimo I. ricinus erkių per paskutinįjį dešimtmetį pagausėjo 9,3% (p<0,05).
Erkės gali užkrėsti sunkiomis ligomis, tokiomis kaip erkinis encefalitas, boreliozė, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmozė (anksčiau vadinta erlichioze), babeziozė, erkinė dėmėtoji šiltinė, Marselio karštligė, tuliaremija bei kitos ligos.
Infekcijos šaltinis
Žiurkės, pelės, elniai, galvijai, šunys ir katės gali būti infekcijos šaltiniu. Užkratą perneša Ixodes dammini ir Ixodes ricinus erkės, užkratą savo palikuonims galinčios perduoti transovariniu būdu. Galima užsikrėsti ir per užkrėstą kraują bei jo produktus. Persirgę kraujo donorai, nejusdami simptomų, užkratą gali nešioti iki 12 mėnesių. Europoje galvijų babeziozę dažniausiai sukelia Babesia bovis.
Babeziozė (Babesiosis) – ūminė infekcinė liga, kuriai būdingi į maliariją panašūs simptomai, hemolizinė anemija ir sunki progresuojanti eiga. Liga priskiriama transmisinėms parazitinėms zoonozėms, sukeliama erkių pernešamų intraeritrocitinių pirmuonių.
Galvijams erkės dažniausiai prisitvirtina veido, ausų, burnos ir paakių srityse.
Simptomatika
Po invazinių erkių įkandimo ligos inkubacinis periodas trunka 8–14 dienų. Liga prasideda aukšta temperatūra (40–41°C ) ir mieguistumu. Pulsas padažnėja iki 90–110 tvinksnių per minutę, kvėpavimas 70–80 kartų per minutę. Sergantys gyvuliai neėda, neatrajoja, sumažėja produktyvumas, pienas pasidaro geltonas, kartais rausvas ir kartus.
Ligos pradžioje gleivinė parausta, po to išblykšta ir pagelsta, šlapimas pasidaro raudonos ar tamsiai raudonos spalvos. Gyvuliai liesėja, beveik pastoviai guli, sunkiai keliasi. Liga trunka apie 4–8 dienas. Negydomi gyvuliai dažniausiai nugaišta, todėl pastebėję anksčiau minėtus ligos požymius, ūkininkai turi nedelsiant kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytojus.
Norint išvengti babeziozės, gyvulius ganyti reikia kultūrinėse pievose, vengti gyvulius ganyti miškingose teritorijose, krūmynuose. Jei tai neįmanoma, reikia prieš ganant gyvulius apipurkšti akaracidiniais preparatais, kuriuos galima įsigyti veterinarijos vaistinėse. Kadangi, erkės tykoja aukų apie 20–35 cm aukštyje, ypač reikia gerai apdoroti apatinę gyvulių dalį.
Istoriniai faktai
Vengrų patologas Viktoras Babesas 1888 m., tirdamas galvijų hemoglobinurinę karštinę, pirmasis galvijų kraujyje surado intraeritrocitinius mikroorganizmus ir juos aprašė. Ilgą laiką babezijos buvo laikomos gyvūnų parazitais, sukeliančiais tokias ligas kaip raguočių karštinę ar šunų piktybinę geltą. Pirmą kartą babeziozė diagnozuota žmogui Europoje (Jugoslavijoje) 1957 m., o JAV (Kalifornijoje) – 1969 m. Lietuvoje 2003 m. pirmą kartą rasta B. divergens Ixodes ricinus erkėse. Sukėlėjų aptikta Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos rajonuose. Epidemiologinių tyrimų rezultatai patvirtino prielaidą, kad babeziozė gali būti paplitusi tarp mūsų šalies gyventojų ir gyvūnų.
