Gamtos brandos esame įpratę sulaukti per Jonines. Tačiau šiemet karšto oro banga taip paankstino ciklą, kad jau žydi net rudeniniai augalai.
Išdegė daugybė vaistažolių
Stichinės sausros nualintame Marijampolės rajone vaistažoles auginanti Liudmila Vasiliauskienė DELFI prognozavo, kad šiemet savo 2,5 ha ploto ekologiniame ūkyje gali surinkti 20–30 proc. mažiau augalų.
„Pirmasis derlius buvo palyginti gražus, bet dabar visi augalai nukentėjo, atolo nebeturėsime. Palaistyti lengviau, kai augini tik sau, o didesniame ūkyje tai padaryti sudėtinga“, – sakė žolininkė.
Sausra išdegino vaistažoles ir kituose šalies regionuose. Kaišiadorių rajone ūkį turinti Marijona Elvyra Žakienė tvirtino, kad išdžiūvo labai daug rūšių vaistingųjų augalų – jų laistyti neturėjo galimybės.
„Dabar joks lietus nebepadės, viską reikės atsėti. Miškuose taip pat labai sausa, įeiti negalima. Prisirinkau šiek tiek čiobrelių, mėtų, liepų žiedų – labai mažai gavau derliaus. Augintojai patyrė nuostolių, todėl gali kilti produkcijos kainos“, – DELFI kalbėjo moteris, žoleles auginanti 30 arų plote.
Garsios provizorės farmakognostės Jadvygos Balvočiūtės pastebėjimu, dalies žolininkų, auginančių mažai rūšių, situacija gali būti labai sudėtinga. Jos per 14 hektarų ekologiniame ūkyje, įsikūrusiame Mažeikių rajone, žoleles stengiamasi laistyti. Bet sausra nualino ir kai kuriuos renkamus laukinius augalus, kurių užaugo mažiau.
„Laukuose šiemet sunku auginti, ypač – iš daigų. Rudenį pasodinti augalai taip pat kenčia. Jei dar nelis, varnalėšų šaknys gali būti mažesnės. Miškuose ir pievose kai kurių žolių, pavyzdžiui, vingiorykščių sudėtinga surasti. Mūsų padėtis nėra dramatiška, nes gelbėja tai, kad renkame daug žolynų – apie 500 pavadinimų ir gaminame mišinius. Savo reikmėms pavyksta susirinkti, žinome, kokias žoleles galime pakeisti kitomis“, – DELFI aiškino J. Balvočiūtė.
Pasak jos, yra ir kuo pasidžiaugti: gražiai subrendo kaštonų žiedai, liepžiedžiai. Žmonės sau galėtų prisirinkti jaunučių gervuogių ir žemuogių lapų, ramunėlių, medetkų ir kt.
Neteko matyti tokių keistenybių
Žolininkai aikčioja dėl šiemet labai anksti prasidėjusios augalų vegetacijos. Pasak J. Balvočiūtės, magiškosios jonažolės pražydo net dviem savaitėms anksčiau nei atėjo Joninės.
L. Vasiliauskienė tvirtino, kad per daugybę metų neteko pastebėti tokio keisto žolynų elgesio – žydi net rudenį renkami vaistingieji augalai.
„Vaistažolės šiemet pražydo mėnesiu ar pusantro anksčiau. Liepžiedžius rinkdavome birželio pabaigoje, o dabar jie jau nužydėję. Jau galime rinkti vingiorykštes, žiedus krauna viržiai“, – stebėjosi ji.
Dėl neįprastai šilto klimato vaistažolių žydėjimas trunka daug trumpiau, intensyviau išsiskiria nektaras, tad vaistažolių rinkėjams tenka daug sparčiau darbuotis.
Derlių nuima kelis kartus
Jau dvidešimt metų vaistažolių auginimo patirtį turinti L. Vasiliauskienė priminė, kad rinkti reikia pirmoje žydėjimo pusėje. Vėliau nuskinti žiedai džiovinimo metu pernoksta ir turi mažai arba visai netenka biologinių veikliųjų medžiagų. Ji pritaria požiūriui, kad daugelį miškuose bei pievose augančių žolynų geriausia rinkti prieš Jonines.
„Tačiau ūkyje, pavyzdžiui, jonažolių, raudonėlių ar mėtų derlių galima nuimti du tris kartus. Jei medetkų žiedus nuskini kas tris paras, jie nespėja subrandinti sėklų. Tuomet vėliau pasodintų medetkų derlių gali imti ir iki rusėjo vidurio. Štai natūraliai pamiškėse ar kirtimvietėse augančius gauromečius tik vieną kartą pavyksta nurinkti. Jo atolas, kuri dar ir stirnos nuskabo, būna prastas“, – aiškino ji.
Per sezoną L. Vasiliauskienė su pagalbininkais iš ūkyje bei miškuose surinktų 200 rūšių augalų išgauna apie 1,5–2 tonas produkcijos. Tai sudaro apie 17 proc. surinktos žaliavos, likusi dalis išgaruoja perdirbimo proceso metu.
Norint gauti kokybišką produktą vaistažoles būtina ne tik laiku nuskinti, bet ir tinkamoje temperatūroje džiovinti. Vienus žolynus reikia iškart nešti į džiovyklą, nes, pavyzdžiui, iš pradžių vytykloje laikytus liepžiedžius ar jonažoles vėliau teks išmesti.
Siekiantieji greito pelno nusvyla
Žolininkai tvirtina, kad daugėja žmonių, kurie vis dažniau nori sveikatą sustiprinti vaistažolėmis ar tiesiog pamėgsta lietuviškų žolelių arbatas. Populiariausiomis vaistažolėmis išlieka nuo seno plačiai vartojamos vaistinės ramunės, pipirmėtės, mėtos, liepžiedžiai, čiobreliai, medetkos, jonažolės, juozažolės ir kt. Vis plačiau organizmo detoksikacijai vartojamos varnalėšos, kiaulpienės.
Nors Lietuvoje žolelių auginimui yra palankios sąlygos, jų plotai bei surenkami kiekiai mažėja. Todėl su rūpesčiu kalbama apie mūsų vaistažolių ūkių ateitį.
„Išgyventi iš vaistažolių auginimo galima, jei pakankamai užaugini ir pats parduoti vartotojui. Man iš jų uždirbtos pajamos yra tik priedas prie pensijos“, – sakė M.E. Žakienė, kuri pernai pavargusi nuo griežtų reikalavimų atsisakė 11 metų turėto ekologinio ūkio statuso.
L. Vasiliauskienės nuomone, nors tikrų augintojų mažėja, kokybiškų vaistažolių poreikis auga.
Žolininkė supirkimo kainomis nesiskundžia, nes per daugelį metų užsitikrino sau rinką – parduoda vaistinėms ir gydymo centrams.
„Prieš kokį 15 metų Marijampolės rajone labai daug kas griebėsi auginti vaistažoles, net norėta steigti kooperatyvą. Tikėjosi greitų pinigų, bet nusvilo – šiame versle reikia daug žinių ir investicijų į vytyklas, džiovyklas bei fasavimą, reikia kantrybės ir rankų darbo. Mačiau nemažai naudojant techniką pagamintos produkcijos, kuri, mano nuomone, netiko ne tik vaistiniams preparatams ar arbatoms, bet ir gyvulių pašarui“, – pasakojo L. Vasiliauskienė.
Vilčių teikia jauni šeimos ūkiai, savo laisvalaikio pomėgį auginti žoleles paverčiantys rimtesne veikla, tačiau jiems reikia paramos. Pasak J. Balvočiūtės, tokie augintojai ir savo šeimą apsirūpintų vaistažolėmis ir pateiktų kokybiškos žaliavos.
„Mūsų flora yra turtinga, turime didelę fitoterapijos patirtį, intelektualinį potencialą. Tereikia noro sutelkti visas pajėgas, nesivaikyti vien verslo, tuomet laimėtų visi. Galime daug padėti žmonėms“, – kalbėjo ji.
