Pastarnokai – kokios tai daržovės

Pas­tar­no­kai bu­vo mėgs­ta­mi dar vi­du­ram­žiais, o Ru­si­jo­je Pet­ro Pir­mo­jo lai­kais juos net var­to­da­vo vie­to­je bul­vių. Ir K.Do­ne­lai­tis “Me­tuo­se” ra­gi­na bū­rus sė­ti šią ver­tin­gą dar­žo­vę.

An­gli­jo­je ir šiais lai­kais jų sė­ja­ma dau­giau ne­gu mor­kų. Ypač ge­ros pas­tar­no­kų die­ti­nės sa­vy­bės, ji la­bai leng­vai virš­ki­na­ma. Ete­ri­niai alie­jai su­tei­kia stip­ro­ką, o įpra­tus ir mie­lą kva­pą.

Tai vie­na at­spa­riau­sių že­moms tem­pe­ra­tū­roms dar­žo­vių. Dygs­ta jau esant 3 laipsniams, dai­ge­liai ne­bi­jo šal­nų net iki –5 laipsnių, o su­au­gę au­ga­lai dar di­des­nį šal­tį ga­li iš­kęs­ti. To­dėl da­lį pas­tar­no­kų ga­li­me pa­lik­ti ne­nu­ka­sę. Per­žie­mo­ję po snie­gu, pa­va­sa­rį jie bū­na sul­tin­ges­ni, ska­nes­ni nei lai­ky­ti rū­sy­je.

Pas­tar­no­kai ne to­kie reik­lūs dir­vai, kaip, pa­vyz­džiui, mor­kos ar pet­ra­žo­lės. Jei­gu pa­kaks drėg­mės, tai ir pras­tes­niame so­do kam­pe­ly­je už­de­rės. Trę­šia­me juos taip pat kaip mor­kas, ge­riau­siai to­mis kom­plek­si­nė­mis trą­šo­mis, ku­rio­se ma­žiau azo­to.

Dar ke­li pa­ta­ri­mai au­gi­nan­tiems pas­tar­no­kus. Ne­ra­vė­ti jų esant ra­sai, nes ga­li­ma ap­si­de­gin­ti švel­nes­nę ran­kų ar ko­jų odą. Ri­zi­kin­ga sė­ti se­nes­nę sėk­lą, nes pas­tar­no­kų dai­gu­mas pa­ly­gin­ti grei­tai ma­žė­ja.