Senovės botanikai jas vadino tiesiog žolelėmis. Šis pavadinimas – žolelės - išliko ir iki mūsų laikų ir atskiria šiuos augalus nuo gėlių, daržovių ir vaisių.
Prieskoninės žolelės turi daug vertingų gydomųjų ir aromatinių savybių ir yra plačiai naudojamos kulinarijoje. Daugelis iš jų yra labai dekoratyvios ir gali papuošti kiekvieną sodą. Jos yra neatskiriama kiekvieno daržo dalis. Jų lakiosios medžiagos turi teigiamą poveikį šalimais augančioms daržovėms: stiprina jų sveikatą, o kai kuriais atvejais net pagerina jų skonį. Pavyzdžiui, kvapieji bazilikai pagerina pomidorų skonį, o krapai – kopūstų.
Visiems žinomos kiaulpienės išskiria didelį kiekį metileno dujų, kurios paspartina vaisių nokimą. Dėl šios priežasties kiaulpienių kaimynystė yra naudinga obelims ir daugeliui daržovių. Dauguma aromatinių žolelių – levandos, agurklės, šalavijai, juozažolės, petražolės, krapai, čiobreliai, mairūnai, ramunėlės, builiai ir kitos – turi teigiamą poveikį beveik visoms daržovėms. Lysvių kraštuose pasodintos baltažiedės notrelės, valerijonai ar kraujažolės stiprina daržovių sveikatą ir atsparumą.
Šioje lentelėje surašytos žolelės, palankiai veikiančios daržovių kultūras. Mums neįprasta, kad į žolelių skiltį yra įtraukti svogūnai ir česnakai, tačiau šiuo atveju vadovaujamės užsienio literatūroje priimta klasifikacija, kuri savo ruožtu išplaukia iš senovės autorių pastebėjimų.
Palanki sąveika tarp prieskoninių bei vaistinių žolelių ir sodo bei daržo kultūrų:
Palanki žolelių sąveika stipriai priklauso nuo auginimo sąlygų ir gali svyruoti gana plačiose ribose.
Kai kuriais atvejais šalimais augantys augalai gali daryti vieni kitiems palankų poveikį dėl šaknų išskiriamų medžiagų. Ženklintų atomų metodu buvo įrodyta, kad augalai per šaknų sistemą gali keistis įvairiomis medžiagomis. Toks keitimasis paaiškina abipusės augalų pagalbos santykį. Pavyzdžiui, garstyčių šaknų išskiriamos medžiagos stimuliuoja žirnelių augimą. Sumaišius vikių ir avižų sėklas, šių kultūrų derlius padidėja 20 – 30 proc., palyginus su atskiruose pasėliuose pasėtomis kultūromis. Panašų teigiamą poveikį vieni kitiems turi lubinai ir avižos.
Išskirtiniai ankštiniai
Kalbant apie palankią augalų kaimynystę, negalima pamiršti ypatingo vaidmens, kurį atlieka ankštiniai augalai. Šios šeimos augalams ant šaknų besidauginančios gumbelinės bakterijos padeda iš oro fiksuoti azotą. Taigi jiems praktiškai nereikia azotinių trąšų, nes jie patys apsirūpina azotu. Aprūpina ne tik save, bet ir šalimais augančius kaimyninius augalus. Nors didelė dalis azoto junginių lieka užrakinti gumbeliuose ir kitiems augalams tampa prieinami tik tuomet, kai žūsta ankštinio augalo šaknys, dalis jų su kitomis šaknų medžiagomis vis dėlto patenka į dirvą, kol dar augalas būna gyvas, ir gali pamaitinti kaimyninių augalų šaknis. Palankiai kaimynystei dažniausiai naudojamos šparaginės pupelės, rečiau – pupelės.
Kaimyninių augalų sąveika dažnai būna tokia rafinuota ir paslaptinga, jog daugelį jos apsektų mokslininkams belieka tik nuspėti. Tačiau kol kas galime tik kaupti faktus ir įsidėmėti, kurie augalai daro teigiamą poveikį mūsų daržovėms. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad didžioji dilgėlė pagerina aromatines žolelių savybes, taip pat ir kraujažolės. Dilgėlės, želiančios šalia mėtų, du kartus padidina mėtose esančių eterinių aliejų kiekį.
Taip pat žinoma, kad visos salierinių (skėtinių) augalų šeimos daržovės – morkos, pastarnokai, petražolės, salierai – gerai dera su svogūninių šeimos augalais – svogūnais, česnakais, laiškiniais česnakais, porais. Baltieji ir juodieji ridikai taip pat turi teigiamos įtakos kitoms daržovėms.
Daugelį metų trukę vokiečių daržininkų stebėjimai parodė, kad ridikėliai labai gerai auga tarp šparaginių pupelių eilių: ridikėliai užauga stambūs, skanūs ir nesukirmiję. Mišriose lysvėse ridikėlių negraužia kopūstų muselės, kurios kitais atvejais padaro daug žalos. Ridikėliai tarp šparaginių pupelių sėjami dviem savaitėmis anksčiau, kad pupelės nespėtų užaugti ir neužgožtų ridikėlių.
Vokiečių daržininkų mėgstamas daugelio augalų kaimynas yra špinatai. Špinatų šaknys išskiria saponinus – organinius junginius, turinčius aktyviųjų paviršinių savybių ir galinčių siurbti maistines medžiagas iš dirvos. Saponinai teigiamai veikia visas maišomas kultūras. Šalia špinatų gerai jaučiasi burokėliai, bulvės, pomidorai, šparaginės pupelės. Maža to, stambūs špinatų lapai uždengia dirvos paviršių ir taip išsaugo joje drėgmę.
Kol pagrindinės kultūros daržovės dar būna mažos ir neturi pakankamai didelio lapinio paviršiaus, špinatai taip pat apsaugo jas nuo sutankėjimo ir plutos susidarymo.
Žolelės ir krūmai
Verta paminėti ir žolelių sąveiką su krūmais. Ekologiškame ūkyje aplink sodą būtinai įrengiama gyvatvorė, kuri apsaugo nuo vėjų. Tokiai gyvatvorei labai tinka gausiai žydintys krūmai: erškėčiai, šeivamedžiai, ligustrai, lanksvos. Jie žydėjimo metu daro teigiamą poveikį visam sodui.
Apsistokime ties daržovių sąveika su piktžolėmis. Japonų ūkininkas ir mokslininkas Masanobu Fukuoka, davęs pradžią natūraliai žemdirbystei (vienai iš ekologiškos žemdirbystės krypčių), mano, kad reikėtų keisti požiūrį į piktžoles ir atsisakyti kruopštaus daržų ravėjimo, nekalbant apie herbicidų naudojimą.
Jo manymu, piktžolės taip pat atlieka savo vaidmenį užtikrinant dirvos derlingumą ir subalansuojant biologinę terpę. Piktžoles reikia ne naikinti, o sulaikyti jų augimą. Tai padaryti padeda savalaikis šienavimas ir mulčiavimas. M. Fukuoka rekomenduoja vaismedžių soduose sukurti nuolatinę žolės dangą iš piktžolių ir sėjamų baltųjų dobilų.
Japonijoje, kurios soduose anksčiau nebūdavo nė žolelės, šio mokslininko dėka sodai be žolių dangos tapo retenybe.
Vietoje dobilų žolės dangai galimai naudoti liucerną, vikius ar lubinus, nelygu vietos sąlygos. Tačiau reikia atminti, kad vientisa žolės danga soduose užaugs tik esant geram drėkinimui. Sausomis oro sąlygomis žolė ir vaismedžiai pradeda konkuruoti dėl vandens. Tai ypač pavojinga vaismedžių derlingumui kritiškai svarbiomis fazėmis ir net gali sumažinti jų derlių. Taigi sausringuose regionuose žemė aplink vaismedžių kamieną paliekama laisva, o žolė sėjama tik tarp medžių eilių.
Daržovės tarp piktžolių
Japonijoje, kur tvyro drėgnas klimatas ir vandens pakanka visiems augalams, M. Fukuokos sode kartu su piktžolėmis ir dobilais veši ir daržovės. Jų sėklos tiesiog išbarstomos ant dirvos paviršiaus ir apdengiamos mulčiumi iš nupjautų piktžolių. Piktžoles iš pradžių reikia nurėžti, tačiau kai daržovės sustiprės, jos pačios sėkmingai nustelbs piktžoles. Savo sode M. Fukuoka augina ridikėlius, ropes, įvairias lapines daržoves ir įvairias svogūnų rūšis, česnakus, agurkus, šparagines pupeles. Tokiu metodu auginamos daržovės duoda ne itin gausų derlių, tačiau jos būna atsparios ligoms ir kenkėjams, be to, pasižymi nepakartojamu skoniu. Lygiai taip pat galima auginti ir baklažanus, tačiau juos reikėtų ne sėti, o sodinti daigais, nes ankstyvojoje stadijoje šios daržovės būna silpnos ir nesugebės konkuruoti su piktžolėmis. Lėtai augančių augalų, pavyzdžiui, morkų, petražolių, sėklos prieš sėją pamirkomos. Bulvės – labai gajus augalas, mano M. Fukuoka. Jei kasimo metu dalį bulvių paliksite žemėje, tai jos sudygs lygiai toje pačioje vietoje ir niekada nebus užgožtos piktžolių.
Panašus triukas – žolių sėjimas tarp eilių – naudojamas ir Moldavijos vynuogynuose. Tai ne tik apsaugo žemes nuo nuplovimo, bet ir užkerta kelią vynuogių ligoms bei kenkėjams, ypač vynuogių filokserai. Tarp vynuogių rekomenduojama sėti tiek žoles, tiek kultūrinius augalus. Moldavų mokslininkas J. N. Novosadiukas atliko labai įdomų eksperimentinį darbą, tyrinėdamas, kokią įtaką vynuogėms daro kaimyniniai augalai.
Per jo bandymus buvo ištirta 17 augalų rūšių ir pagal jų rezultatus buvo išskirtos kultūros, stiprinančios stiebų, lapų ir šaknų augimą, ir kultūros, stabdančios jų augimą. Šis mokslininkas ne tik stebėjo, kaip vynuogės auga šalia kitų augalų, bet ir pasistengė išsiaiškinti, kaip šie kaimynai daro įtaką. Paaiškėjo, kad kukurūzai itin palankiai veikia vynuoges, iš savo antžeminės dalies išskirdami lakius ar vandenyje tirpius junginius. Tuo tarpu miežių šaknys išskiria vynuogėms nuodingas medžiagas ir slopina jų augimą.
