Kol mūsų žemdirbiams trūko technikos, geriausi pagalbininkai buvo dabar nykstantys ir saugomi Lietuvos sunkieji arkliai, kurie gali patraukti net kelių tonų vežimą. Žmonės anuomet juos pagarbiai vadino duonpelniais. Šiais laikais mūsų krašte išvysti pakinkytą arkliuką jau tampa staigmena.
Dabar mūsų ūkininkai su arkliais dirba savo malonumui – pasikinko į ratus, arinėja bulves ar iš miško parsiveža malkų. Darbinių arklių auginimo entuziastai kalba, kad tokią ekologišką darbo jėgą reikėtų pritaikyti daug plačiau.
Neįperka modernių padargų
Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos (LSAVAA) prezidentas Vigantas Indrašius tikina, kad 20–30 hektarų dydžio ūkis gali išsiversti be traktoriaus.
„Nemanau, kad tai – grįžimas atgal. Galėčiau pateikti modelį, kaip dirbdamas arkliais gali išgyventi panašaus dydžio šeimos ūkis. Tai labai sumažina produkcijos savikainą, tausoja dirvožemį ir gamtą. Nebereikia pirkti dyzelino, tepalų bei detalių, o arklio traukiami padargai yra ilgaamžiai. Tokių pavyzdžių yra Europos šalyse. Mums reikia kelti klausimą, ko siekiame gyvendami kaime“, – DELFI aiškino vieno didesnių Lietuvos sunkiųjų arklių veislyno vadovas.
Tačiau ūkininkas pabrėžė vieną sąlygą: reikia naudoti šiais laikais sukurtus arkliui daug patogesnius ir efektyvesnius padargus. Vis tik modernių arklinių plūgų ar universalių šienapjovių kainos kandžiojasi net turtingų valstybių ūkininkams. Kita problema, anot V. Indrašiaus, mūsų žemės ūkio politika nepalanki smulkiems ūkiams, o tai atsiliepia arklių panaudojimo perspektyvai.
„Ūkiai stambėja, ir čia be traktorių neišsiversi. Jei toks procesas tęsis, arkliai išnyks greičiau nei kaimas. Jų darbą naudoti palanku smulkiuose šeimos, ekologiniuose ūkiuose. Gal kas nors pasikeis po 2020 metų“, – vylėsi jis.
Įžvelgia atgimimą
Savo mišriame ūkyje Biržų rajone V. Indrašius augina apie 70 grynaveislių Lietuvos sunkiųjų arklių, taip pat – apie 30 stambiųjų žemaitukų bei kitų žirgų. Anksčiau jų laikė dar daugiau, bet dėl biurokratinių valdžios sprendimų bandą turėjo sumažinti.
„Ūkyje darbams kinkome arklius mėšlui vežti, į mišką važiuojame medienos traukti ir kt. Iki 2004 metų su jais labai daug dirbome. Kai įstojome į Europos Sąjungą, prasidėjo traktorių „dalybos“, daug žmonių emigravo, buvo sudėtinga ūkyje suvaldyti situaciją. Dabar vėl plečiame bandą ir planuojame netolimoje ateityje vėl daugiau dirbti su arkliais“, – pasakojo ūkininkas.
Pasak jo, Lietuvos sunkieji arkliai gali būti plačiai panaudojami: vieni ūkininkai gali juos auginti darbui ar pramogai, kiti – mėsai, pienui ar kumysui gaminti. Be to, reikia organizuoti daugiau edukacinės veiklos.
„Tokios kryptys būtų pažangios ir genofondinė veislė išliktų ateities kartoms. Manau, kad Lietuvos sunkiųjų arklių atgimimas vyksta: jie populiarėja, kaina auga, net nepriauginame tiek, kiek prašo pirkėjai. Norėtume, kad veislinių arklių skaičius padidėtų iki 2000“, – dėstė LSAVAA vadovas.
Arkliai liks tik dėl grožio
Kėdainių rajone nuo kolūkio laikų Lietuvos sunkiųjų arklių veislę puoselėjančios Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas Nikolajus Danilčenko DELFI pajuokavo: „Tiems, kurie ketina 30 hektarų ūkį apdirbti arkliuku, jį duočiau nemokamai, o paskui norėčiau pamatyti rezultatus.“
Jis mano, kad darbas su arkliais liko praeityje, jie dar gali dirbti nebent kokiuose kolektyviniuose soduose ar šeimos ūkyje. „Žmonės nori geriau turėti traktoriuką, kuriam tereikia užpilti degalų, o arklį reikia šerti, prižiūrėti. Norinčių arklį įsigyti veislei pirkėjų dar užtenka, bet beveik nėra perkančiųjų darbui“, – pastebėjo žemės ūkio bendrovės vadovas.
Dabar ūkyje laikomi 55 Lietuvos sunkieji arkliai, kažkada buvo per 130. Anuomet jie buvo įdarbinti kaip reikiant, o dabar darbo nelieka. Tik darbuotojai kartais nemokamai pasikinko arklį į mišką nuvažiuoti ar savo lauką suarti. Ir sugebančių pakinkyti arklį žmonių mažai beliko, sunkiau surasti ir arklių kaustytojų. Anksčiau miškininkai iš bendrovės buvo įsigiję arklių, bet juos išstūmė galinga technika.
„Neapsimoka dirbti su arkliukais. O europinės išmokos vis labiau mažėja, arklių ir mokančių su jais dirbti žmonių – taip pat. Liks entuziastai, kurie augins arklius dėl grožio. Kaip dabar matome užsienyje: ganosi du trys arkliai prie sodybos“, – pesimistiškai kalbėjo N. Danilčenko.
Per maža populiacija – grėsmė veislei
LSAVAA nario Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos profesoriaus dr. Broniaus Bakučio pastebėjimu, darbo su arkliais renesansas vyksta, bet masinio reiškinio nebus – su jais Lietuvos neaparsime.
„Kai atgavome nepriklausomybę, žmonės prisipirko arklių ir manė, kad su jais išsivers ūkiuose. Bet dideliems masyvams reikia traktorių galios. Turime ieškoti sričių, kur galime panaudoti šią mūsų senąją veislę. Būtina ją išsaugoti, kad būtų gražūs palikuonys, o tai padaryti bus sunku, jei liks maža populiacija“, – DELFI sakė jis.
Profesorius žavisi Vakarų šalyse puoselėjama arklių naudojimo kultūra. Jų darbas ten ypač atgimsta šeimų ekologiniuose ūkiuose. Vertinama, kad darbiniai arkliai, skirtingai nei traktoriai, nesuslegia dirvožemio, neardo miškų paklotės ir kt. Senąjį žemdirbystės būdą skatina Europos darbinių arklių federacija, kuri įvairiose šalyse vienija per 5000 tūkstančius modernaus arklių naudojimo entuziastų.
Pats B. Bakutis savo sodyboje augina dvi Lietuvos sunkiųjų arklių veislės kumeles Arką ir Braškę. Tačiau jų kol kas darbui neketina naudoti, o už vieną arklį gauna paramą.
„Man patinka šie arkliai, gera būti su tais protingais, lėto temperamento gyvūnais. Renku senovinius retesnius padargus. Kai turėsiu laiko, tikiuosi juos restauruoti ir su arkliais demonstruoti“, – dalinosi ateities planais profesorius.
Arklių skaičius Lietuvoje
Buvo likę vos per 100
Pernai šalyje Lietuvos sunkiųjų arklių buvo priskaičiuota apie 1600, nors vienu metu jų buvo telikę vos 127. Šiai nykstančiai veislei išsaugoti skiriamos europinės išmokos – 200 eurų už arklį.
Praeito amžiaus pabaigoje jie buvo masiškai parduodami į Italiją, Prancūziją bei kitas šalis mėsai. Ir dabar veislei netinkami sunkieji arkliai išvažiuoja į užsienį.
Lietuvos sunkiųjų arklių veislės atsiradimą XIX a. pabaigoje paskatino nauji mūsų krašto žemės ūkio poreikiai. Arklinėms šienapjovėms, sėjamosioms traukti, javų kūlimo mašinoms sukti žemaitukai jau nebetiko. Mūsų žemės ūkiui Lietuvos sunkieji arkliai buvo ypač svarbūs tarpukario laikotarpiu.
Lietuvos sunkiųjų arklių savybės susiformavo vietines kumeles poruojant su importuotais iš įvairių šalių eržilais. Lietuvos sunkiųjų eržilai gali sverti 700 – 900 kg, kumelė – 645 – 800 kg ar daugiau. Daugelis arklių yra sarti, kiti – bėri, pasitaiko ir derešų.
Lietuvos sunkieji arkliai kaip atskira veislė pripažinta 1963 metais. Dėl vertingų savo savybių buvo naudoti arklių veislėms gerinti kitose šalyse.
