Knietėjo ne tik pamatyti vaistažolių ūkį, bet ir išgirsti visą istoriją, kaip į šeštą dešimtų įkopusių miestiečių šeima iš esmės pakeitė savo gyvenimą ir profesiją, o poilsinę sodybą pavertė vaistažolių ūkiu.
Vilniečiai svajojo apie sodybą poilsiui
Pakeiksnojęs neremontuotas Molėtų plento atkarpas, kurias galėčiau palyginti tik su išdaužytu keliu Rytų Ukrainoje, vedančiu nuo Charkovo link Rusijos remiamų separatistų užgrobto Donecko, nusuku link Dubingių, o toliau prasideda man visai nepažįstamos vietos. Prieš porą savaičių iki Mikoliūnų vienkiemio Medeikiuose būčiau išvis neprivažiavęs, šeimininkai sako, kad miško keliukai kone iki balandžio pabaigos buvo lengvuoju automobiliu neįveikiami.
Nė vienas iš Mikoliūnų fitoterapijos specialiai nestudijavo ir nė nenumanė, kada nors susieti savo gyvenimą su žolelėmis. Abu mokėsi vienoje klasėje, Zita baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Gedimino technikos universitetas) ir nemažai metų dirbo sąmatininke Kolūkių statybos projektavimo institute, o Kęstutis tapo diplomuotu bibliotekininku. Gyveno Vilniuje ir jautėsi tikrais miestiečiais, bet, kaip ir daugelis jų kartos žmonių, vis pasvajodavo apie sodybą kaime, į kurią per atostogas ir savaitgaliais galėtų pasprukti nuo miesto triukšmo.
Svajonė išsipildė 2000 m., kai sodybų kainų dar nebuvo išpūtęs nekilnojamojo turto burbulas, o dviejų dirbančių asmenų šeima, gaunanti nuolatines pajamas, jau galėjo tokiam pirkiniui susitaupyti.
„Niekada neturėjau senelių kaime, abu su vyru nuo gimimo esame tikri vilniečiai. Sodybos paieškoms paaukojome ne vieną savaitgalį – pagal skelbimus susitarę važiuodavome apžiūrėti. Paežerės prie Dubingių jau tada buvo išpirktos. Be to, mes patys sąmoningai nenorėjome įsikurti ant pačio ežero kranto, nes jau buvome prisiklausę istorijų, kad ramybės tokiose vietose nebus“, – pasakojo Z. Mikoliūnienė.
Po kojomis traškėjo „bambaliai“
Ji teigė Medeikiuose patyrusi keistą jausmą. Buvę sodybos šeimininkai nebuvo net savo šulinio išsikasę, o atliekas „laidojo“ vos už kelių žingsnių nuo slenksčio.
„Čia buvo visokių garažiukų, sandėliukų, šiukšlynas – siaubingas. Nė neįsivaizdavau, kiek reikės laiko ir sveikatos visa tai savo rankomis sutvarkyti. Kiek pasiekė akys, visur einant po kojomis žolėje traškėdavo plastikiniai „bambaliai“. Juos teko deginti, nes išvežti tokį kiekį tiesiog nebuvo galimybės. Vaikai tuomet buvo paaugliško amžiaus, tai į sodybą nesiveržė, nebent, ką nors griauti sūnui patikdavo, bet statyti tai nelabai“, – prisiminė ponia Zita.
65 km nuo Vilniaus esantį vienkiemį su 5 ha žemės Mikoliūnai nupirko už 4,5 tūkst. JAV dolerių. Vietoje aplūžusių trobos gonkelių jie pasistatė erdvią įstiklintą verandą, išsikasė kūdrą, pastatė pirtį, o laukus apželdino medeliais, kurie per 18 metų išaugo į jauną mišką, kuriame jau galima ir grybų prisirinkti.
Atsirinko malonaus skonio žoles
„Tuo metu dirbau reklamos firmoje ir galvojau, kad mano gyvenimas taip ir pasibaigs, o aš niekada nepradėsiu daryti to, apie ką labiausiai svajojau“, – sakė Z. Mikoliūnienė.
Ji teigia nuo vaikystės mėgusi skaityti apie vaistažoles, pažinojo daug augalų rūšių, dideliam mamos pasipiktinimui džiovindavo jas bute, ant palangės. Įsikūrus sodyboje šis pomėgis turėjo gerokai didesnes galimybes skleistis. Stigo tik laiko, nes po savaitgalio vis tiek reikėdavo grįžti į darbą Vilniuje.
„2010 metais, kai supratau, kad išeisiu iš darbo ir pradėsiu užsiiminėti vaistažolėmis, pradėjau galvoti, ar tai bus tiesiog man malonus užsiėmimas, ar galėtų tapti ir verslu“, – kalbėjo ponia Zita.
Jokio verslo plano ji teigia neturėjusi – norėjo tiesiog pabandyti pateikti žmonėms žoles, kurios būtų naudojamos ne tiek gydymui, kiek maloniam arbatos gėrimui.
„Norėjau įtikinti, kad arbata – tai ne tik ta juoda, žalia ir raudona, kurią jums pasiūlys kiekvienoje užkandinėje. Kilo mintis, kad aš darysiu skanias arbatas, o kadangi žmonės jos nevartos tris kartus per dieną po pusę stiklinės, tai ir jokio gydomojo poveikio, o drauge ir man atsakomybės, nebus“, – pasakojo Z. Mikoliūnienė.
Todėl ji atsirinko tas žoles, kurios turi malonų skonį, o visas karčias paliko ramybėje. Tai išgirdęs, pajuokavau, kad mano mėgstamo pelyno čia negausiu, bet paaiškėjo, kad šį kartų augalą Mikoliūnai vis dėlto augina, nors į mišinius ir nededa. Žolininkė išdavė paslaptį rusiškame internete aptikusi vaistažolių suderinamumo lentelę, kurią patikrino kituose šaltiniuose ir iki šiol ja vadovaujasi.
Žemė prie namų buvo tokia prasta, kad ne visas žoles joje buvo įmanoma užauginti, todėl Mikoliūnai išsimokėtinai įsigijo tame pačiame kaime dar 5 ha gerokai derlingesnių laukų. Tiksliau, ponios Zitos brolis Medeikiuose įsigijo sodybą su 10 ha žemės ir pusę jos už 5 tūkst. litų atidalijo.
„Ten drėgnesnė vieta, geras juodžemis, tai visos mūsų žolelės dabar ten ir auginamos“, – sakė Z. Mikoliūnienė. Jos teigimu, nukirpusi ir išdžiovinusi pirmą žolių derlių, nusistebėjo, kokios jos gražios ir suabejojo, ar verta, kaip įprasta ruošiant arbatas, jas smulkinti.
Netikėta sėkmė
Pirmąją vasarą Mikoliūnai dar nebuvo įsirengę džiovyklos, tai namo palėpė ir kambariai greitai užsipildė džiovinamais augalais. Ponia Zita sodyboje gyveno nuolat, o šeimyna suvažiuodavo tik savaitgaliais.
„Pirmosios mūsų arbatos buvo pakuojamos į dėžutes, skirtas varžtams. Paskui pati sumaniau, kaip turi dėžutė atrodyti, o etiketės dizainą sukūrė žentas. Į vasaros pabaigą jau turėjau sukaupusi tokį dėžučių kiekį, kurį jau galima buvo kažkur nuvežti parodyti ir parduoti. Tuomet jau buvau baigusi kursus ir įregistravusi savo vardu ūkininko ūkį“, – pasakojo Z. Mikoliūnienė.
Vilniaus Gedimino prospekte tais laikais, 2010 m. rudenį, sekmadieniais vykdavo amatininkų ir ūkininkų mugės.
„Neįsivaizduoju, kas galėtų pirkti tas arbatas, bet kad nors mokestis už prekybos vietą atsipirktų“, – tuomet pasakė žmonai K. Mikoliūnas.
Tik pagalvokite, kaip jis nustebo, kai pirkėjai tiesiog iššlavė visas į mugę atsigabentas 15 rūšių arbatas. Dar pora sekmadienių, ir per vasarą suruoštos žolių atsargos pasibaigė.
Tokia netikėta sėkmė taip nudžiugino Mikoliūnus, kad ponas Kęstutis 2011 m. pradžioje metė darbą ir ėmė talkinti žmonai ūkyje. Apsisprendimas nebuvo lengvas, nes būsena, kai vienas iš sutuoktinių kuria savo verslą, o kitas dirba samdomą darbą ir kiekvieno mėnesio gale gauną algą, kuri leis išgyventi net ir tuo atveju, jeigu verslas nesugeneruos pakankamai pajamų, atrodė patikima. Juolab, kad Lietuvoje buvo tik ką pasibaigusi krizė, sužlugdžiusi daugybę gerokai stambesnių verslų. Ponia Zita sako, kad lūžio tašku tapo ta pirmoji sėkminga mugė, kai jiedu su vyru patikėjo savo sėkme, be to, šeima turėjo šiek tiek santaupų, kurios leido sulaukti kito žolių derliaus.
Nebijo didinti kainą
„2011-ųjų vasara buvo labai intensyvi. Įdirbom didesnį plotą žemės, pasodinom daugiau vaistažolių rūšių, o kitas rinkome gamtoje. Pavyzdžiui, čiobrelių ir jonažolių mes neauginame, nes jų galima prisirinkti. Rudeniop į Labanorą važiuojame viržių ir laukinių gervuogių, upinės mėtos – dar toliau. Juodųjų serbentų lapai gražiausi būna apleistose sodybvietėse. Čia, žinokite, visko aplinkui pilna. Kęstutis įrengė džiovyklos pastatą – iš pradžių tik kelias džiovinimo lentynas, o paskui vis plėtė, kai jų neužtekdavo“, – pasakojo Z. Mikoliūnienė.
Pirmaisiais veiklos metais, nesugebėdami anksti pasiruošti pakankamos arbatų įvairovės, Mikoliūnai prekiauti pradėdavo tik vasaros pabaigoje, Druskininkų kurorto šventėje „Vasaros aidai“. Paskui sekė „Sostinės dienos“, „Tautų mugė“ ir kitos rudens šventės. O dabar prekiauti jau pradeda nuo Jūros šventės Klaipėdoje, o geriausiai uždirba per Kalėdų muges, kai žmonės renkasi dovanas. Kalėdų laikotarpiu didesnius kiekius arbatų rinkinių įmonės perka kaip verslo dovanas savo partneriams ir darbuotojams. Užsako ir Žemės ūkio, Sveikatos bei Užsienio reikalų ministerijos.
„Kartais būna tokia komiška situacija, kai kalėdinė mugė jau artėja į pabaigą, o mes matome, kad baigsime išparduoti savo arbatų rinkinius anksčiau, negu ji pasibaigs, tai padidiname kainas taip, kad greta prekiaujantys žmonės miršta iš juoko. Nes jie tokiu metu kainas tik mažina, kad prekių nereikėtų vežtis namo. Sėdžiu ir jau bijau pakelti akis, nes, jeigu ateis žmogus, kuris jau pirko pigiau, tai neįsivaizduoju, kaip sureaguos. Bet paskui supratau, kad vėluojantieji, kurie dar neturi kalėdinių dovanų, perka nežiūrėdami į kainas“, – atviravo ponia Zita.
K. Mikoliūnas papasakojo, kad, pavyzdžiui, vaistažolių stikliniuose rutuliuose kainą pirmiausiai nustatė 5,90 euro, pamatė, kad perka – padidino iki 6,90 euro, bet daugiau kelti nedrįsta. Jo teigimu, euro įvedimas kainas padidino, bet tikrai ne 3,4528 karto.
Kita auganti Mikoliūnų verslo dalis – internetinė prekyba. Nors kol kas ji dar neprilygsta mugių apyvartai, vis daugiau kartą įsigijusių „Gamtos galios“ arbatų arba gavusių jų dovanų žmonių jų vėliau ieško ir užsisako internete.
