Mažmeninės prekybos ekspertas Petras Čepkauskas, per daugelį metų Rusijoje konsultavęs ne vieną prekybos tinklą, Ufoje rado ir lietuviškus sūrius, kurių ten teoriškai neturėtų būti po to, kai Rusijai bus paskelbtos ES sankcijos, o ji kaip atsaką įvedė embargą.
Lietuvos pieno perdirbėjai prarado pačią pelningiausią rinką. Tačiau šiandien šioje valstybėje prekybos tinklų lentynose vėl puikuojasi pagrindinių mūsų perdirbėjų produkcija. Į rinką sėkmingai įvedinėjamas ir lietuviškas prekės ženklas „Laima“.
Sunkumai nesustabdė
„Jei kalbėsime apie kainas, čia, Ufoje, „Džiugas“ maždaug du kartus brangesnis nei panašus į jį rusiškas produktas. Palyginimui „normalus“ rusiškas fermentinis sūris, kuriame galima tikėtis, kad pagrindinė sudedamoji dalis nebus palmių aliejus“, – pasakoja P. Čepkauskas.
Tiesa, kalbant apie „lietuvišką“ produkciją reikia pabrėžti esminį dalyką. Į prekybos tinklų lentynas ji formaliai atkeliavo ne iš mūsų gamyklų. Ant „Džiugo“ etiketės puikuojasi užrašas „Pagaminta Armėnijoje“, kito perdirbėjo sūriai „Svalia“ gaminami Rusijoje.
„Mes taip irgi dirbame, tačiau apimtys mažos ir šios srities plėsti neketiname. Embargas užsitęsė per ilgai“, – pasakoja Dalius Trumpa, „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas.
Verslininkas paaiškina ir kokia visa sistema. Tiesiog partneriams Rusijoje ar Muitų sąjungos valstybėse – gamintojams arba prekybininkams – leidžiama naudoti lietuvišką prekės ženklą. Siųsti pakuočių negalima, nes tai jau būtų pažeidimas.
„Patikimų partnerių nėra daug, dėl to tokios veiklos ir neplečiame. Palaikyti savo prekės ženklų žinomumą reikia, tačiau jei gaminiai bus nekokybiški ir vartotojams kels neigiamas emocijas, tai bus žalinga“, – aiškina D. Trumpa.
Mūsiškiams tenka laviruoti. Iš vienos pusės reikia išlaikyti skonį ir kokybę, iš kitos, perduoti visas receptūras ir technologijas partneriams taip pat nėra patrauklu ir toliaregiška. Šios žinios gali būti panaudotos ir konkuruojančių produktų gamybai.
Rusai pasiilgę
„Rusai nori mūsų gaminių. Kai biure išgirdo, kad yra prekiaujama lietuviškais sūriais, kolegos iš karto nudžiugo. Jie viliasi, kad tai bus originali, ar bent jau artima orignaliai, produkcija“, – aiškina P. Čepkauskas. Rusijoje vietinę produkciją su savo prekės ženklais gamina ne tik lietuviai, bet ir didieji perdirbėjai.
Pavyzdžiui, „Danone“, „Valio“, „Lactalis“. Kol kas didžiausia problema kokybiško pieno trūkumas. Reikia bent 5–7 metų, kad atsirastų pakankami aukštos kokybės produkcijai tinkamo pieno kiekiai.
Pavyzdžiui, „Danone“ valdanti prekės ženklą „Простоквашино“, net atsivežė 5 tūkst. karvių bandą, kad galėtų pradėti gamybą. Jie jau supirkę ir atidarę dešimtis pieno perdirbimo įmonių ir ateityje bus vieni didžiausių žaidėjų vietos rinkoje. Panašiai veikia ir „PepsiCo“ valdanti prekių ženklus „Домик в деревне“ ir „Весёлый молочник“.
„Kalbant apie lietuvių ateitį, kai bus panaikintos sankcijos, mūsų perdirbėjai savo dalį gali laikyti žaisdami su vyresnės kartos vartotojų sentimentais. Nemanau, kad jaunimas jaus nostalgiją mūsų produktams. Aš daugiau perspektyvos matau „Laimes“, kurią valdo pakankamai didelis didmenininkas, ženklo strategijoje, negu kitų "lietuviškų" ženklų plėtroje“, – ypatingai šviesios ateities ir triukšmingo sugrįžimo į tenykštę rinką mūsiškiams neprognozuoja P. Čepkauskas.
Bet kokia kaina išsilaikyti nebando
„Embargas užsitęsė ir, panašu, jis greitai nesibaigs. Todėl mes skaičiuojame, kad jei Rusijos rinka vėl atsivers, į ją reikės įeiti iš naujo. Mes ten išlikti bandome tik tuo atveju, jei tai būna pačių rusų, kurie mums žinomi ir patikimi, iniciatyva“, – prognozuoja D. Trumpa.
„Rokiškio sūrio“ vadovas sako, kad mūsiškių įmonės kur kas mažesnės nei didieji Vakarų gamintojai, supirkinėti gamyklas per daug rizikinga. Geriau savo energiją nukreipti ėjimui į ne tokias rizikingas rinkas nei bet kokia kaina mėginti išsilaikyti Rusijoje.
„Rusija buvo ypatingai pelninga iki embargo, kai buvo galima legaliai prekiauti dideliais produktų kiekiais“, – dėlioja verslininkas.
Priverstinis kompromisas
Jis sako, kad tenykščiai verslininkai pasinaudojo draudimais ir atsiradusiomis galimybėmis. Tenykščių gamintojų ir perdirbėjų pažanga akivaizdi.
Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius sako, kad kelias mėginti išsilaikyti Rusijoje gali būti rizikingas.
„Jei armėnui, baltarusui ar rusui nori perleisti savo prekės ženklą, turi duoti ir receptūrą bei technologiją. Tai rizikinga, nes po to neuždrausi gaminti panašius konkuruojančius gaminius“, – pavojus įvardina G. Bagušinskas.
Kitas pavojus, kad net atskleidus receptūrą ir technologiją, produktas vis tiek liks tik nevykusia kopija. Pavyzdžiui, Gruzijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose kepama lietuviška duona. Nors technologiją diegė lietuviai, tačiau vietiniai žmonės ir vietinė žaliava įnešė korekcijas ir mūsų kraštuose parduodamų produktų tai neprimena.
„Reziumuojant, toks darbas su prekės ženklais tai tiesiog priverstinis kompromisas saugant rinką, bet ne didelis verslas“, – aiškina asociacijos vadovas.
