Labai ankstyvų bulvių sodinimas mūsų klimato sąlygomis – rizikinga žemdirbystė. Šalčiams jautriems pasėliams apsaugoti reikia ne tik daug pastangų bei patirties, bet ir nemažų investicijų.
Be to, net ir sėkmingai išauginus derlių nėra garantijos, kad jį pavyks parduoti už tinkamą kainą – vietos augintojams konkurencinį spaudimą daro iš šiltesnių kraštų atvežta pigesnė produkcija. Prekybininkams tai paranku, nes vartotojai dažnu atveju orientuojasi į kainą.
Riziką tokiems ūkininkams gali atpirkti išskirtinumas rinkoje – ankstyvosios bulvės nepurškiamos cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis, tik patręšiamos.
Trukdė įmirkę laukai
Novatoriški žemdirbiai yra rizikavę bulves sodinti net kovo pirmoje pusėje. Šiemet bulviasodis Sauliaus Dambrausko ūkyje prasidėjo balandžio 3-ąją, o jo kolega Rimantas Žebarauskas į savo laukus išėjo porą dienų vėliau. Vyrai DELFI aiškino, kad ankstyvųjų bulvių sodinimas šį kartą vėlavo, nes sutrukdė nuo rudens užmirkę laukai.
„Vėluoju apie tris savaites. Dabar išryškėjo ir visos melioracijos problemos. Jei nebus ekstremalių šalnų, prekyboje derlius turėtų pasirodyti birželio viduryje“, – sakė R.Žebarauskas. Praėjusiais metai prekybos tinklų parduotuvių lentynas jo ūkio derlius pasiekė jau birželio 1-ąją.
S. Dambraukas viliasi, kad šilti orai išlygins vėluojantį bulviasodį ir jo produkcija pardavėjus pasieks birželio 10-ąją. Ūkininkas įprastai bulves pradėdavo sodinti kovo 22 dieną.
„Ne tik balos laukuose trukdė bulviasodžiui, bet ir įšalusi žemė. Darbavomės ant kalniukų, smėlingose vietose“, – dėstė S. Dambrauskas.
Anot specialistų, įprastai sudaigintos bulvių sėklos sodinamos, kai dirvos temperatūra 8–12 cm gylyje siekia 4–6 laipsnius šilumos. Nesudaigintoms sėkloms tinkamiausios sąlygos – iki 10 laipsnių sušilusi dirva.
Nespėja užpulti ligos
Pasak ūkininkų, rizika labai anksti sodinti bulves ne visuomet pasiteisina. Jos maždaug mėnesį daiginamos įjungus šildymo krosnis bei lempas. Užsodinti plotai dengiami plėvele, įrengiamos nuo šalnų saugančios lietinimo sistemos, kurių užtenka ne visiems plotams, o kartą buvo netgi užšalusios. Tokios produkcijos savikaina yra gana didelė, reikia daug rankų darbo.
„Kiekvienais metais būna skirtingi auginimo kaštai. Štai šiemet bulves daiginau nuo vasario pradžios, o prasidėjo šalčiai, todėl daug išeikvojau šildymo energijos. Pasitaiko, kad plėvelė atlaiko porą sezonų, o būna – tik vieną, vėtra pakelia ją ir sudrasko. Plėvelės kasmet prisiperkame dideles atsargas“, – pasakojo S. Dambrauskas.
Žemdirbiai ankstyvajai produkcijai auginti skiria po 20–25 hektarų. Bulviakasio pradžioje paprastai prikasama 13–20 tonų, o liepos pradžioje – iki 40 tonų bulvių iš hektaro. Anot ūkininkų, jų bulvių veislės turi tokias pat vertingas savybes, kaip ir auginamos tradiciniu būdu. Bet vienas skirtumas yra – pačių ankstyviausiųjų nereikia purkšti fungicidais, nes jų nespėja užpulti parazitai ir ligos ir taip taupoma.
Priklauso ir nuo prekybininkų
Ankstyvųjų bulvių auginimo riziką, matyt, labiau nei mūsų klimatas augina prekybos ypatumai. Jeigu supirkėjai ūkininkams pasiūlo tinkamą kainą, pradedamas bulviakasis. Pirmosios lietuviškos bulvės prekybos tinklo parduotuvėse paprastai būna brangios, todėl daug jų ir neparduodama. Už pirmojo derliaus kilogramą ūkininkui gali būti mokama 50–60 centų. Bet už tokią kainą paprastai parduodama tik keletas tonų.
„Pernai pirmųjų bulvių kilogramą sutiko pirkti už 80 centų. Prikasiau keletą tonų, bet paskui bulviakasį teko stabdyti. Jei parduotuvėje šviežių bulvių kilogramas kainuoja apie 1,30 euro, žmonės nenuperka“, – sakė R. Žebarauskas.
Kasdien derlius didėja ir krenta kaina. Pasak bulvių augintojų, pagrindinė prekyba prasideda, kai prekybos tinklams siūloma pirkti šviežias bulves po 30 centų. Tačiau ūkininkai gali likti it musę kandę, jeigu prekybininkai nusprendžia prekiauti tik ankstyvosioms importinėmis bulvėmis. Tokiu atveju žemdirbiai neskuba kasti derliaus ir jį vėliau tenka parduoti už mažą kainą.
Aprūpina derliumi beveik visus metus
S. Dambrauskas patikino, kad ankstyvąsias bulves žemdirbiai sodina ne vaikydamiesi pelno, o siekdami pirkėjams savo bulvių pasiūlyti ištisus metus. Tai svarbu ir patiems augintojams, nes tolygiau pasiskirsto apyvartinės lėšos.
„Paprastai bulvių neturime tik porą savaičių. Bet pasitaiko, kad iki birželio mėnesio dar lieka seno derliaus likutis, o pardavinėjame jau šviežias bulves. Norime būti įdomūs savo klientams. Aišku, gerai ir ūkiams, nes turime apyvartinių lėšų“, – kalbėjo ūkininkas.
Vis tik jo draugas R. Žebarauskas abejoja, ar antrą kartą imtųsi tokios žemdirbystės. Tačiau atsisakyti rizikos neketina, nes daug įdėta investicijų. Brangiai kainavo ne tik įranga, bet ir pačios žinios, kurias įgijo užsienyje.
„Šiai dienai, matyt, nepradėčiau auginti labai ankstyvųjų bulvių. Didžiulius pinigus kainuoja, kad su tokia produkcija galėtum išsilaikyti rinkoje. Didelę konkurenciją sudaro ir importinė produkcija. Mūsų pirkėjams svarbi ne lietuviška bulvė, o jos kaina“, – svarstė R. Žebarauskas.
Be to, jis stebėjosi, kad lietuviai noriai renkasi dideles bulves, nors skanesnės yra mažesnės, kurių net nereikia skusti – tik gerai nuplauti. Ūkininkas tvirtino, kad būtent mažesnės bulvės yra dvigubai brangesnės ir vertinamos Vakarų Europoje.
Bulviakasis
