Paprastasis raudonėlis - ką žinoti auginant

Iš­ver­tus lo­ty­niš­ką au­ga­lo pa­va­di­ni­mą, jis reiš­kia są­vo­ką kal­nų puoš­me­na. Iš tie­sų žy­din­tis pa­pras­ta­sis rau­do­nė­lis bū­na ga­na de­ko­ra­ty­vus, stip­raus ir ma­lo­naus aro­ma­to. Rau­do­nė­liuo­se daug ete­ri­nių alie­jų, rau­gi­nių me­džia­gų, ka­ro­ti­no ir vi­ta­mi­no C. Vais­tams ir prie­sko­niams var­to­ja­mi la­pai ir žie­dai.

Rau­do­nė­lių už­pi­las va­ro pra­kai­tą, pa­de­da at­si­ko­sė­ti, su­si­rgus an­gi­na, ska­lau­ja­ma bur­na. Rau­do­nė­lių de­da­ma į dau­ge­lį gy­do­mų­jų ar­ba­tų mi­ši­nių. At­ša­lus orams, jo ga­li­ma ger­ti vie­toj įpras­ti­nės ar­ba­tos, nes rau­do­nė­lių ar­ba­ta yra kvap­ni, ska­ni ir ją mėgs­ta vai­kai. Kai krau­juo­ja dan­te­nos, for­muo­ja­si ant jų ak­me­nys, re­ko­men­duo­ja­ma ke­lis kar­tus per die­ną pa­kram­ty­ti ža­lių ar džio­vin­tų la­pų bei žie­dų.

Tai dau­gia­me­tis, 40-70 cm žo­li­nis au­ga­las su vio­le­ti­niais žie­dais. Tin­ka au­gin­ti ir gė­lių lys­vė­je, va­zo­nuo­se. Rau­do­nė­liai ne­reik­lūs au­ga­lai, tik ne­mėgs­ta rūgš­čių, už­mir­ku­sių dir­vų. Į dai­gy­nė­lį ar­ba į dir­vą sė­ja­ma ba­lan­džio pra­džio­je. Sėk­los la­bai smul­kios, grei­tai už­džiūs­ta, to­dėl pa­ti­ki­miau so­din­ti dai­gais 30-40 cm at­stu­mu. Vie­no­je vie­to­je rau­do­nė­lis ga­li aug­ti iki 10 me­tų.

Rau­do­nė­lių kva­pas pa­na­šus į čiob­re­lių ir mai­rū­nų, tik sko­nis sil­pnai kars­te­lė­jęs. To­dėl jie de­da­mi į tuos pa­čius pa­tie­ka­lus, kur tin­ka ir mi­nė­ti prie­sko­niai. La­bai po­pu­lia­rus rau­do­nė­lis ita­lų vir­tu­vė­je, kur dau­giau­siai nau­do­ja­mas pi­coms, spa­ge­čiams pa­gar­din­ti. La­pai var­to­ja­mi gi­rai, gai­vai aro­ma­ti­zuo­ti.