Nors bendri rodikliai dar nesuskaičiuoti, tačiau aišku, kad daugumai sektorių prabėgę metai buvo pelningi.
- Gal jau aišku, kokie ūkininkams buvo praėję metai?
- Jie buvo nelengvi. Klimatas padarė daug nuostolių, tačiau praradimai ne tik dėl derliaus. Paskaičiavus paaiškėjo, kad derliaus nenuimta už 47 mln. eurų, o dėl to kas nepasėta ar kas žuvo 120 mln. eurų. Tačiau grūdų supirkėjai sako, kad grūdų bus supirkta panašiai, kaip pernai. Kainos taip pat panašios. Blogai tai, kad negalima normaliai dirbti. Laukai minami, balos ilgai nedžiūsta, laužoma technika. Graudu matyti, kaip vieną pakrautą priekabą iš lauko trukia du traktoriai.
Kalbant ne apie grūdus, sudėtingas cukrinių runkelių nuėmimas. Srutų išvežimas buvo pratęstas, tačiau dėl šlapių dirvų fermose dar 500 tūkst. t. srutų. Jei iki pavasario jos bus neišvežtos, kils problemų.
- Galbūt atsigavo pienininkai, kurie mažiau priklauso nuo gamtos?
- Pieno sektoriaus tendencijos taip pat blogos. Metų pradžia buvo neblogai. Kainos kilo, tačiau rudenį jos vėl pradėjo kristi. Mes Europoje pradedame pirmauti pagal grūdų auginimui naudojamos žemės plotą. O gyvulininkystė traukiasi. Tačiau pirmą kartą istorijoje pasiekėme socialinį susitarimą su perdirbėjais ir kartu žiūrime į ateitį. Tačiau, jei skaičiuosime rezultatus už visus metus, jie tikrai geri. Tiek perdirbėjų, tiek ūkininkų. Dabar tikiuosi, kad beprasidedanti krizė, kai kainos krito, sustos. Paskutiniame aukcione pieno produktų kaina kilo 2,1 proc.
- Ateina naujas ES paramos laikotarpis, gal jau yra apčiuopiami susitarimai, prognozės, kokios bus išmokos?
- Kalbant apie ES paramą, šis laikotarpis baigiasi. Lėšos buvo panaudotos neapgalvotai, per daug skubant, nepasirinkus strateginių krypčių. Tokiose priemonėse, kaip parama valdų modernizavimui, jauniems ūkininkams, smulkiesiems ūkininkams, pinigai arba jau baigėsi, arba išnaudota jos didžioji dalis. Nors dar liko pusė finansinio laikotarpio, skirti daugiau lėšų nėra iš kur.
Prasidėjo ir derybos dėl naujojo laikotarpio. Paskelbtas klausimynas, kuriame visi ES gyventojai galėjo pareikšti savo nuomonę. Mūsų pagrindinis tikslas suvienodinti išmokas su šalimis senbuvėmis. Džiaugiuosi, kad kartu to paties siekia ir Višegrado bei Baltijos šalys.
Atsiranda pasiūlymų, kad tiesiogines išmokas būtų leista finansuoti ir iš nacionalinio biudžeto. Tikimės, kad taip neatsitiks, nes tokios šalys, kaip Vokietija, saviškiams vis tiek skirs kurs kas daugiau lėšų nei mes.
- Vis kalbame apie plėtrą ir paramą, tačiau naujas fermas, pernai pastatytas kaime, galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
- Buvo perinvestuota į traktorius ir padargus, tačiau iki šiol praktiškai nebuvo investuojame į gamybinius pastatus. Šiemet pirmą kartą skirta parama žemės ūkio produkcijos gamybai ir įrangos pirkimui. Tačiau likę tik virš 100 milijonų eurų. Ministerija derasi, kad būtų galima skirti lėšų ir iš nacionalinio biudžeto.
Be to, galbūt skirsis ir tiesioginių išmokų mokėjimo tvarka. ES skyrė finansavimą ir Lietuva kartu su kitomis 7 šalimis kuria projektą, kad ūkininkui nebereikės teikti paraiškos. Jis, kaip ir deklaruojant pajamas, tik sutiks su jau suformuota paraiška, arba ne. Pasėlius kontroliuos palydovai, kurie atskirs atskiras kultūras, pavyzdžiui, miežius nuo avižų. Dabar ši sistema bandoma. Nacionalinė mokėjimų agentūra galės netgi įvertinti, ar pieva buvo laiku nušienauta. Tikimės, kad taip sumažės klaidų ir sankcijų skaičius. EK šiuo projektu taip pat labai suinteresuota.
Jei pernai metus apibendrintume, jie buvo neblogi. Norėtume palinkėti geresnių metų ūkininkams ir sau.
- Metai geri, tačiau smulkių ūkių sparčiai mažėja.
- Lyginant su Lenkija, Vokietija ar Nyderlandais, kur vyrauja vidutiniai šeimos ūkiai, pas mus šis segmentas nyksta. Tiesa, tenykščiai vidutiniai ūkiai kur kas stipresni. Pavyzdžiui, Vokietijoje tai būtų 100 karvių, 300 ha grūdų ūkis. Pas mus socialiniai ūkiai ir lieka arba labai stambūs, arba smulkūs.
Ministerijos užduotis remtis smulkius, kad jiems būtų suteikta galimybė „lipti į viršų“. Lietuvoje yra tik 500 ūkių, kurie per parą gamina toną ir daugiau pieno. Jei jų būtų 3–4 tūkst. tokių ūkių, tai būtų normali padėtis. Tačiau pakeisti situaciją nebus lengva. Vien dėl to, kad mažiesiems reikia dėl konkuruoti su ekonomiškai stipriais ūkiais. Visgi Lietuvai tiktų ir modelis, kai mažo ūkio savininkas turi kitą darbą ir iš ūkio tik prisiduria. Tokie turėtų likti socialiniai, ne prekiniai, ūkiai. Trys didžiulės įmonės gali apdirbti visą Lietuvos žemę, tačiau tai reikštų kaimo išnykimą.
- Kas Lietuvoje yra vidutinis ūkis?
- Šiandien Lietuvoje net nėra apibrėžimo, kas yra vidutinis ūkis. Mano nuomone, tai ūkis nuo 50 iki 100 karvių, jei grūdų, nuo 100 iki 300 ha. Uogų gali užtekti ir 5 ha. Pastaroji sritis perspektyviausia, nes pradedamos auginti naujos kultūros.
- Kas galėtų atgaivinti kaimą?
- Trys dalykai. Pirmiausia, tai aukštesnės žemės ūkio produktų supirkimo kainos. Jų reguliuoti negalima, tačiau susijungę žemdirbiai gali pasiimti didesnę dalį galutiniame produkte. Kitas faktorius didesnė parama. Tačiau jokios subsidijos ir išmokos nepadengs mažėjančių kainų. Kiekvienas kainų svyravimas tai šimtai milijonų eurų. Trečias reikšmingas faktorius – mažiau biurokratijos ir įvairių ribojimų.
