29 metų jaunasis ūkininkas sako emigracijoje supratęs, kad ten jis visada liktų tik darbo jėga, o svajonę tapti ūkio šeimininku įgyvendinti galėtų tik tėviškėje, tarp nederlingų Dzūkijos kalvelių.
Vos sulaukęs pilnametystės išvyko į Norvegiją
„Mano ūkis kol kas yra mišrus, sėju apie 50 hektarų javų, o bendras galvijų skaičius – 47 mėsiniai mišrūnai ir vos keli grynaveisliai“, – pradeda pasakojimą nedideliame, vos 12-os sodybų kaime ūkininkaujantis Daivaras Adomynas.
D. Adomynas galvijų bandą formavo pirkdamas iš savo rajono žmonių telyčias, jas užaugindavo ir sukergdavo su mėsiniu bulium.
„Čia yra mano mamos tėviškė, o aš pats užaugau netoliese, Salos kaime. Senelis mirė prieš 20 metų, tai jo ūkininkavimo beveik neprisimenu, tėvas ūkininkavo...“ – kalbėjo D. Adomynas.
Paklaustas, ar yra baigęs kokius nors žemės ūkio srities mokslus, Daivaras pasakojo, vos sulaukęs pilnametystės, išvažiavęs padirbėti į Norvegiją. Pietiniame Norvegijos pakraštyje, Stavangerio regione, įsidarbino pas ūkininką, laikiusį per 100 melžiamų karvių, be to auginusį bulves. Paklaustas, ar norvegas noriai dalinosi su atvykėliu darbininkų ūkininkavimo paslapčių, D. Adomynas sakė: „Jeigu dėmėsies, tai viską paaiškins. O aš noro įgyti žinių visada turėjau daug. Aplankėm drauge su ūkio šeimininku ne vieną fermą, nes jis domėjosi pienininkystės naujovėmis – fermų robotais ir drauge veždavosi mane. Mėsinių galvijų gal tik porą fermų apžiūrėjome“.
Svečioje šalyje visada liktų samdiniu
Pagunda pasilikti Norvegijoje buvo didelė, nes įpratęs prie darbo žmogus, kaip sako Daivaras, toliau jau tik „plaukia pasroviui“. Po penkerių metų atėjo metas, kai reikėjo apsispręsti – ieškoti nuolatinio būsto svečioje šalyje ir sieti savo ateitį tik su ja arba planuoti grįžimą.
D. Adomynas suprato, kad Norvegijoje, kiek daug beuždirbtų, lyginant su lietuviškomis algomis, jis visą gyvenimą liks tik svetimšaliu samdomu darbininku.
„Ten žemės kainos labai didelės, kaip ir viso nekilnojamojo turto, todėl pradėjau galvoti apie Lietuvą. 2010-ųjų rudenį mirė mano tėvas, grįžau į Salas švęsti Kalėdų ir tada įvyko tas lūžis. Nusprendžiau atidirbti Norvegijoje dar tą pavasarį iki vasaros ir viskas, sakau, aš grįžtu visam laikui“, – prisiminė Daivaras.
Norvegijoje uždirbtų pinigų jaunuolis neištaškė pramogoms ar brangiems automobiliams, bet dar iki galutinio grįžimo į Lietuvą nusipirko čia traktorių, ruloninį presą šienui, o Šadžiūnuose – 8 ha žemės, kuri ribojosi su močiutės sklypais.
Didelio kultūrinio šoko, grįžęs iš robotizuotų norvegiškų fermų prie duobėto tėviškės vieškeliuko, D. Adomynas sako nepatyręs, keista buvo tik pirmomis dienomis, kai vėl išvysdavo kraštovaizdį su sovietiniais traktoriais ir silikatinių fermų griuvėsiais.
Didieji į nederlingas dzūkų žemes nesikėsina
Pirmą kartą deklaruodamas ūkį savo vardu, jis jau valdė 33 ha žemės – didžiąją dalį nuomojo, o kitą perėmė iš mamos, močiutės arba nusipirko. Tiek įrašė paraiškoje Nacionalinei mokėjimo agentūrai pagal investicinės paramos priemonę jaunųjų ūkininkų įsikūrimui.
„Tuo metu NMA skaičiavo pagal žemės plotą, tai nepaėmiau visos paramos sumos, nes reikėjo turėti 40 ha. Tiesiog neradau iš ko išsinuomoti. O dabar, po penkerių metų, jau dirbu virš 100 ha“, – kalbėjo jaunasis ūkininkas.
Nedirbamų žemės plotų prie Lazdijų, pasak Daivaro, jau neliko. Net ir tas žemes, kurios priklauso nepajėgiantiems ūkininkauti pensininkams, kas nors nuomojasi ir dirba. Nors stambūs „agrokoncernai“ į šituos kraštus nesiveržia, nes žemės čia nederlingos.
Jau kurdamas ūkį, vyras buvo apsisprendęs, kad augins mėsinius galvijus. Paklaustas, kodėl Lietuvoje nesugeba išgyventi pieno ūkiai, o čia pat, už sienos, Lenkijoje, karves laikyti apsimoka, D. Adomynas tik nusijuokia: „Tai nereikia daug galvoti, užtenka nuvažiuoti į Seinų „Biedronką“ ir viską suprasite“.
Lenkijos parduotuvėse pieno produktai kainuoja pigiau, ūkininkai uždirba daugiau, perdirbimo gamyklų darbininkai gauna didesnes algas, tai vien PVM skirtumu ar masto ekonomija tai paaiškinti būtų sudėtinga. Daivaras įsitikinęs, kad toje grandinėje finansinę „grietinėlę nusigriebia“ pieno perdirbėjai ir prisimena, jog Norvegijoje veikia vos pora stambių pieno supirkimo įmonių, tačiau rinka taip sureguliuota, kad kainos išlieka stabilios ir ūkininkai neskursta.
Parduoti padeda kooperatyvas
D. Adomynas nesiryžo iškart skolintis ir nusipirkti grynaveislių mėsinių galvijų bandą, bet pasirinko variantą pamažu ją gerinti.
„Labai bijojau tų visų įsipareigojimų Nacionalinei mokėjimų agentūrai, o ir bankai iškart po krizės neskubėjo siūlyti paskolas jauniems ūkininkams. Ką jau turėjau uždirbęs, tas mano, bet skolinantis baisu buvo, kad kažko neįvykdysiu, ir viską atims. Dabar jau mąstymas pasikeitė, gyvenu, galima sakyti, taip pat, bet paskolų turiu daugiau negu ūkininkavimo pradžioje“, – prisipažino Daivaras.
Ūkininkas pats ruošia pašarus savo gyvuliams, nors dabar jau pradeda dvejoti, ar nevertėtų specializuotis ir užsiimti vien galvijų auginimu.
„Visada svajojau ūkininkauti, bet niekad nemaniau, kad bus tiek daug to biurokratizmo. Bet šiandien labiausiai bijau, kad sprogs tas mėsos kainų burbulas, nes dabar daug kas stačia galva į tai neria, mėsos pasiūla didėja, neaišku, ar ta rinka nepersipildys. Ar nebus taip, kaip su pienu?“ – nerimauja D. Adomynas.
Tačiau šiandien galvijų mėsa yra paklausi, Daivaro teigimu, supirkėjų daug, visi važiuoja, klausinėja, tik niekas nenori geresnių kainų pasiūlyti, tačiau jis labiausiai pasitiki pačių lazdijiečių įkurtu kooperatyvu „5000 aubrakų Lazdijams“, tarpininkaujančiu parduodant galvijus į Lenkiją.
Iki šiol beveik visą prieauglį skirdavęs bandai gausinti, jaunasis ūkininkas sako nuo 2012 m. pardavęs vos 7 gyvulius.
Supirkimo kaina, pasak ūkininko, gali svyruoti nuo 1,20 už seną karvę iki 2 eurų už kilogramą gerai nupenėto jaučio gyvo svorio. Jautis sveria 700-800 kilogramų, o jei nesveria nė 500 kg, tai supirkėjai pasiūlo „tik grašius“, jeigu ūkininkas nesugeba jo iki tokio svorio užauginti, tai labiau apsimoka parduoti dar veršelį.
Svarbiausias pirkinys – veislinis bulius
„Pažiūrėkit, kokie jie mieli, gauruoti kaip meškučiai. Vienais metais, kai neapsiveršiavo, šitą jau ketinau išbrokuoti ir parduoti mėsai, bet pasižiūrėjau ir gaila pasidarė. Dabar turiu jau 5 didokus bulius ir 5 šiemetiniai buliai kitiems metams auga, tai tas pardavimo ratas pradės suktis“, – pasakojo vyras apsikabindamas šienuotą juodo galovėjaus galvą.
Pragyventi vien iš tokio ūkininkavimo būtų sudėtinga, todėl D. Adomynas dirba Lazdijuose ugniagesiu-gelbėtoju.
„Nuperki mažą telyčaitę, reikia ją užauginti – 2 metai, dar 9 mėnesiai, kol ji atves veršelį, ir kol tas veršelis užaugs – dar beveik 2 metai. Laiko tarpas iki pirmųjų pajamų labai ilgas gaunasi“, – paaiškina Daivaras mėsinės galvijininkystės specifiką.
Sausi žiemiški orai, pasak D. Adomyno, gauruotiems galovėjams ir netgi angusams bei jų mišrūnams patinka, bet lietaus ir šlapdribos jie nemėgsta, tada jau reikia pastogės.
Pirmą savo grynaveislį bulių jis įsigijo tik 2017 m. iš Remigijaus Urbonavičiaus angusų veislyno, veikiančio Lazdijų rajone. Jaunajam ūkininkui tai – nemaža investicija, teko pakloti 2500 eurų, bet dabar galės gerinti savo bandą nepirkdamas apsėklinimo paslaugų.
Apžiūrėję fotoaparato besibaidančią bandą atsisveikinam su Daivaru svarstydami, kad mažėjant kaime darbo jėgos netrukus ateis tas laikas, kai ir pas jį taip, kaip jis kažkada vyko dirbti į Norvegiją, atvažiuos uždarbiauti vyrai iš skurdesnių pasaulio šalių, svajojantys kada nors ūkininkauti savame krašte.
Melžiamos karvės baigia išnykti
Lazdijų VšĮ „Darbo vietų kūrimo fondas“, 2014 m. įkurtos specialiai mėsinių galvijų auginimui populiarinti direktorius Nerijus Sukackas sakė, kad daugelis žemės ūkio verslų Lazdijų krašto dzūkams, valdantiems nedidelius kalvotos nederlingos žemės plotus, vargiai gali būti rentabilūs. „Pieninę galvijininkystę krečia kainų svyravimai, didesnės melžiamų karvių rajone liko tik Kirsnos dvare, Renaldo Žižiūno ūkyje (Šventežerio seniūnijoje), ir robotais valdomame Lino Visocko ūkyje prie Dusios. O tokie šeimos ūkiai, kuriuose būdavo po 3-5 karves, jau visiškai išnyko. Ieškojom kuo tokie ūkininkai gali užsiimti, atradome Vokietijoje mėsinių galvijų ūkių pavyzdžių, iš kurių galime perimti patirtį“, – pasakojo N. Sukackas.
Jo vadovaujama viešoji įstaiga stengiasi ne tik konsultuoti mėsine galvijininkyste susidomėjusius ūkininkus, bet ir suteikti jiems geriausių Vokietijos ir Prancūzijos veislynų kontaktus, padėti parsigabenti galvijus, pataria, kaip pritaikyti savo ūkį tokių galvijų laikymui.
„Neseniai čia vienas jau pagyvenęs ūkininkas, išeidamas į pensiją, nusprendė ne poilsiauti, o imtis nemažos, sakykim, avantiūros, pertvarkyti savo ūkį į mėsinių galvijų. Tai drauge braižėme tvarto projektą, sprendėm pievų klausimą, tai dabar tą tvartą jis jau po truputį statosi“, – džiaugėsi N. Sukackas.
