G. Galminienės ūkininkavimo istorija prasideda dar 1991 m. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, atgavusi seneliui priklausiusį Krivėnų dvarą, o vėliau ir 150 ha žemės, moteris negalėjo net pasvajoti, kad po 27 m. jos ūkyje augs daugiau nei 100 galvijų, o pieną skanaus visos Lietuvos ir užsienio gyventojai.

Pradžia pareikalavo daug kantrybės

Atsikėlusi į kaimą Genovaitė neturėjo jokių minčių pradėti ūkininkauti. Moteris tiesiog norėjo atkurti Sovietmečiu nustekentą senelio dvarą, mat nuo kolūkio laikų čia veikė ferma, o dvare gyvenę jos darbuotojai, mažų mažiausiai, neypatingai mėgo tvarką.

„Į kaimą atvažiavome neturėdami praktiškai nieko: keli kibirai, kastuvas ir vilkinis šuo. Dvaras atrodė tikrai prastos būklės: išdaužyti langai, išlaužytos durys, skylės grindyse, o per kai kurių kambarių lubas buvo matyti dangus“, – pasakojo ūkininkė.

Pasak G. Galminienės, pradžia buvo sunki. Tuo metu visa jos šeima turėjo darbus ir gyveno Marijampolėje, todėl tik savaitgaliais atvykdavo padėti tvarkyti aplinką, o ir buvusio kolūkio darbuotojai vis dar gyveno Krivėnų dvare.

„Kartu su broliu pradėjome tvarkyti aplinką, tačiau su mumis gyveno ir jau minėti fermos darbuotojai, o jų iškeldinti nebuvo kur. Vėliau Panevėžiukyje atsidarius naujai mokyklai, visi gyventojai buvo iškelti į ten pat stovintį dvarą“, – prisimena moteris.

Pažintis su karvėmis

Dėl silpnybių ir žalingų įpročių, kelias dienas iš eilės į darbą neatėjo, tuo metu dar veikusios fermos melžėjos, todėl bendrovės vedėja Genovaitei pasiūlė padirbėti fermoje.

„Kaip ir sakiau, esame miestiečiai, su vyru baigėme Kauno politechnikos institutą bei įgijome inžinierių laipsnį, todėl neturėjau žalio supratimo, kaip reikia elgtis su karvėmis, o tuo labiau jas melžti, tačiau vedėja pamokė ir jau po pirmo melžimo – toks darbas man patiko“, – sakė ūkininkė.

Nei gyvuliai, nei darbas fermoje iš miesto persikėlusiai Genovaitei neatrodė atgrasūs.

„Kaip dabar miestietis galėtų pasakyti, kaip čia purvina, smirda ir panašiai, o man čia viskas labai patiko. Taip ir slinko tos dienos. Per ilgą laiką pavyko atgauti visą žemę, tačiau neturėjome jokios technikos jai apdirbti.

Genovaitės Galminienės ūkis

Kurį laiką žemę nuomojau bendrovėms, tačiau joms pradėjus klibėti apie 1994 m. , paprašiau bent vienos telyčios. Gavau tą karvutę, iš pradžių ji buvo labai pasiutusi, tačiau vėliau prisijaukinau“ – pasakojo moteris.

Bendrovei iširus, Genovaitė nusipirko dar keletą telyčių ir pradėjo jas auginti, tačiau stambiu ūkiu to pavadinti nebuvo galima. Kaip pati moteris sako, svarbiausias lūžis įvyko apie 1995 m., pradėjus kurtis vienam iki dabar veikiančiam koncernui.

„Jiems, greičiausiai reklamai, reikėjo žmogaus, kuris būtų tremtinys, turėtų daugiavaikę šeimą bei būtų nesenai pradėjęs ūkininkystę. Vieną dieną sulaukiau žinios, kad ta bendrovė padovanojo mums traktorių T-25 su padargais. Tai laikais gauti tokią techniką buvo retenybė. Džiaugsmui nebuvo ribų, o net negalėjau paskambinti vyrui ir pranešti geros naujienos.

Savaitgalį į kaimą grįžo vyras ir pamatė kieme stovintį naujutėlį traktorių. Iš pradžių galvojo, kad jis kieno nors kito, bet kai sužinojo, kad tai mūsų traktorius, negalėjo patikėti savo akimis“, – pasakojo Genovaitė.

Nuo tada šeima pradėjo rimtai galvoti, jog savo gyvenimą sies su ūkininkavimu. Iš miesto į kaimą gyventi atvyko ir Genovaitės vaikai. Tuo metu šeima turėjo jau 11 karvių, kurias tris kartus per dieną reikėdavo melžti rankomis, o gautą pieną ir kitus jo produktus ūkininkai veždavo parduoti į turgų.

„Kiekvieną rytą su vaikais, apsikrovę kanistrais lėkdavome į turgų. Turėjome savo klientus, o žmonės buvo patenkinti mūsų produktais“, – prisimena moteris.

Pradėjo plėstis

Ūkininkai, pasiskolinę pinigų įsigijo būtinos įrangos: specialų šaldytuvą pienui laikyti bei mobilią melžimo įrangą. Kaip sako Genovaitė, ūkininkauti sekėsi neblogai, galvijų skaičius augo, tačiau tuomet ūkininkai susidūrė su kitais sunkumais.

„Tada turėjome apie 37 karvučių, fiziškai jau nebebuvo įmanoma viso pieno parduoti turguje, todėl pradėjome bendradarbiauti su viena pieno perdirbimo įmone. Tačiau norėdami toliau sėkmingai tęsti savo darbus, privalėjome plėstis – statyti didesnį tvartą.

Tačiau toks žingsnis atrodė rizikingas. Investuosime, o jei kažkas nepavyks? Tačiau sulaukiau pagalbos iš tos pačios perdirbimo įmonės, o ir kaimynas, kuris yra stambus ūkininkas, mus drąsino plėstis bei prisidėjo prie statybų“, – pasakojo Genovaitė.

Ir nors Galminų šeimos ūkis augo ir be papildomos technikos, darbas fermoje ūkininkams tapo beprotiškai sunkus.

Genovaitės Galminienės ūkis

„Darbas buvo tiesiog pragariškas. Ketvirtą valandą ryto išeidavome iš namų ir grįždavome tik vėlai vakare. Neturėjome visos reikiamos įrangos, šieną reikėdavo vežti rankomis. Vargome kaip rupūžės molyje“ – juokiasi Genovaitė.

Pasak ūkininkės, nuovargis buvo milžiniškas, bet šeima visada jautė vidinį pasitenkinimą, kuris motyvavo judėti į priekį.

„Niekada nebuvo tokios minties, kad reikia viską mesti ir grįžti į miestą. Dirbome iš visų jėgų, stengėmės kiek galėjome ir dabar esame ten, kur ir norėjome būti“, – sako 27 metus ūkininkaujanti moteris.

Į pagalba – ES parama

Genovaitės šeima, savo ūkiui Europos Sąjungos parama pasinaudojo triskart. Pasistatę naują fermą, iš paramos lėšų šeima įsirengė srutų rezervuarą, melžimo įrangą, tačiau talpiam šaldytuvui, laikyti pienui paramos pinigų neužteko, todėl įrangą teko pirkti iš savo kišenės.

Dėl antros ES paramos ūkininkams teko gerokai pakovoti. Žemės ūkio ministerija nepatvirtino projekto motyvuodama, kad ūkininkai neturi žemės ūkio išsilavinimo, nors egzistavo nuostata, kad dirbant žemės ūkyje daugiau kaip 5 metus toks išsilavinimas nebūtinas.

Po lietingos vasaros, situacija Galminų ūkyje sudėtinga, todėl apie ateities planus Genovaitė kalba atsargiai. Moteris sako, kad norėtų įsigyti daugiau karvių, tačiau palyginus pieno supirkimo kainas ir įdėta darbą – jaučiama nelygybė.

Genovaitei teko grįžo prie to, nuo ko viskas ir prasidėjo. Dalį pieno šeima veždavo į turgų, kitą – pardavinėjo vienai Marijampolės įmonei. Padėtis pasitaisė, pradėjus bendradarbiauti su kita pieno perdirbimo bendrove, o pati Genovaitė baigė ūkininkų kursus ir vėl gavo paramą.

„Kai situacija pagerėjo, kreipėmės dėl dar vienos ES paramos projektą. Šįkart jo vertė buvo kur kas mažesnė, tačiau mums užteko lėšų įsigyti šiaudų smulkintuvą ir kitą reikalingą įrangą“, – pasakojo moteris.

Dabar situacija Galminų ūkyje stabili, o kalbėdama apie ateities planus, Genovaitė sako, kad norėtų įsigyti daugiau karvių, nes palyginus pieno supirkimo kainas ir įdėta darbą – jaučiama nelygybė.

„Visko aš esu prigalvojusi. Yra minčių ir ūkį, ir galvijų kiekį didinti, tačiau prieš priimant tokius sprendimus, reikia gerai pagalvoti, todėl bent šiai dienai apsistojame tie tuo, ką turime, o ateityje, galbūt jaunimas sugalvos plėstis“, – sako moteris.

Genovaitės Galminienės ūkis

Šeima, laisvalaikis ir atostogos

Kartu su Genovaite ir jos vyru ūkyje sukasi ir šeimos atžalos. Čia nuolat darbuojasi ūkininkų sūnus su žmona, o Galminų dukra turi savo javų ūkį, tačiau atėjus žiemai ar turėdama laisvo laiko nepraleidžia progos padėti tėvams.

„Mes su vyru paprastai melžiame karves, vienas žmogus reikalingas melžimui, o kitas karvių įvarymui, nes tai dviejų žmonių darbas. O šiaip būna, kad pasiskirstome: dvi dienas einu aš su vyru, kitas dvi – sūnus su marčia.

Nuo 11 iki 13 val., galima sakyti, turime poilsio pertrauką, o šiaip visada tik darbas, darbas ir dar kartą darbas. Būna, kad karvė veršiuojasi, tai reikia ir naktį keltis, eiti į tvartą.

„Mano „varomoji jėga“, greičiausiai yra tai, kad jaučiuosi taip pat, kaip ir pradžioje. Tiesiog neišblėstanti meilė kaimui. Aišku, dabar padeda vaikai, todėl atsiranda laiko ir sau, bet vis tiek turiu apeiti visą ūkį, tai veršiuką paglostyti, tai dar kažką pasižiūrėti – tokia jau aš“, – sako Genovaitė.

Nors ilgą laiką gyvena kaime, Genovaitė save laiko miesto žmogumi, tačiau per tiek metų kažkur išvykti ar pakeliauti moteriai teko labai retai.

„Kartais vyras sako, gal važiuojam kur kitur, tegul jaunimas ūkininkauja, bet aš nenoriu ir viskas, man čia miela ir gera gyventi. Žinoma, viskas kažkada pasibaigs, bet vis sau kartoju, kad dar penkis metelius“, – juokiasi ūkininkė.

Užsiminus apie atostogas, Genovaitė tik šypteli ir sako, kad toks reiškinys ūkininkų gyvenime beveik neegzistuoja.

„Nejuokaukit, nėra dienos be darbo. Visada atsiranda kažkas, ką reikia padaryti ar nuveikti ūkyje. Praėjusią vasarą, vaikai man padarė siurprizą. Iš Vilniaus atvažiavęs sūnus išleido mane į Palangą. Per tuos visus ūkininkavimo metus, pirmą kartą buvau pajūryje“, – atviravo moteris.

Net per trejas vaikų vestuves, Genovaitė neišvengė darbo.

„Iš ryto pamelžiau karves, per piet apženijau vaikus, grįžau į kaimą, vėl pamelžiau karvutes ir vakare į balių. Toks jau tas ūkininko gyvenimas“, – juokiasi moteris.

Pabaigai, Genovaitė teigia, kad ūkininkavimas yra gyvenimo būdas ir jei tam neturi pašaukimo, sėkmingu ūkininku greičiausiai niekada ir netapsi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (28)