Su juo Delfi agro laidoje kalbėjomės apie tai, ar keisis žemės ūkio politika ir kas bus su parama grūdininkams, ūkininkų organizacijomis, kaip vyksta pasėlių deklaravimas. Detalesnį pokalbį galite pažiūrėti laidos įraše.
– Jūsų oponentai sako, kad žemės ūkis žlunga, jūs, kad gyvenate vienus geriausių laikų istorijoje. Kodėl toks požiūrio skirtumas.
– Jei lyginsime 2022 m. su 2021 m., tai žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sukurta pridedamoji vertė išaugo 42,2 proc. ir ji augo visose srityse – grūdų, mėsos, pieno. Tačiau reikia patikslinti, kad tai buvo išskirtiniai metai ir augimas įvyko ne dėl mūsų struktūrinių pokyčių ar padidėjusio efektyvumo, o dėl didesnių kainų, todėl galime užmigti ant laurų. Šiemet jau turime pieno krizę, kai supirkimo kainų kritimas labai didelis. Panašūs signalai ateina ir iš grūdų sektoriaus.
Jei investicijos padarytos pernai metų kainomis, o derlius bus tik šiais metais, o produkcijos kainos krito, nerimo signalai yra. Tačiau tai nesudaro prielaidų sakyti, kad prasidėjo didžiulė krizė. Žiūrėkime į skaičius, nuo kurių atsispiriame.
Pieno sektorių remiame ir kiek galėsime paremsime. Kalbant dėl grūdus, padėtis stebima ir pokyčiai priklausys tiek nuo derliaus pas mus, tiek pasaulyje. Deja, dėl šių metų didelio optimizmo neturiu.
– Viena ūkininkų organizacijų dalis jus palaiko, kiti oponuoja. O kokia parama skiriama šioms organizacijoms ir jų lyderiams?
– Mano pažadas buvo toks, kad skėtinės organizacijos – jos dvi, Lietuvos žemės ūkio taryba ir Žemės ūkio rūmai – turėtų tas pačias teises gauti valstybės paramą. Pernai taip ir buvo. Šiemet iš Žemės ūkio tarybos paraiška nebuvo gauta ir į paramą pretendavo tik Žemės ūkio rūmai.
Kalbant apie rėmimo principus, manau, kad yra kur tobulėti. Man labai patiko idėja, kad ūkininkas pats skiria vieną eurą nuo tiesioginių išmokų už hektarą norimai organizacijai. Gaila, šios idėjos nepavyko įgyvendinti. Čia panaši sistema, kaip Gyventojų pajamų mokesčio dalis, kurią galima skirti nevyriausybinėms organizacijoms. Toks kriterijų būtų teisingesnis nei palikti visą rėmimą tik dviem organizacijoms.
Jei teisingai pamenu, skiriame apie 300 tūkst. eurų paramos ir tai nėra lėšos, kurie leistų šioms organizacijoms išsilaikyti iš šios paramos.
– Pasėlių deklaravimas viena svarbiausių naujienų, kaip jis vyksta? Ministerija sako, kad viskas gerai, oponentai, kad viskas stringa.
– Kol kas viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Buvome suplanavę laikotarpį, kada reikės koreguoti duomenis arba taisykles. Vienaip situacija atrodo kompiuteryje prie darbo stalo, kitaip kai tai reikia įgyvendinti praktiškoje. Keli tūkstančiai žmonių jau pamėgino deklaruoti ir užduoda praktinius klausimus.
Laukas, kuriuo eini kojomis viena realybė, laukas, kurį matai kompiuterio ekrane kita. Tai reikia suderinti, kad nebūtų ne dėl ūkininkų kaltės padarytų netikslumų, už kuriuos grėstų sankcijos.
Be to, dar norime išplėsti išimčių sąrašą. Bendras tikslas aiškus – šis deklaravimo laikotarpis bus didelė slinktis aplinkosauginių priemonių link. Tai reiškia, kad atsiras augalų kaitos reikalavimai, tarpiniai pasėliai, daug priemonių, kurias ūkininkai iki šiol darė savanoriškai, o dabar numatytos išimtys. Tačiau tą reikia suvaldyti elektroninėje erdvėje.
– O kaip su vandens telkinių apsaugos zonomis, kraštovaizdžio elementais ir kitomis naujovėmis?
– Vandens apsaugos juostos viena iš temų, kur blogas pavyzdys, kaip neturėtų būti. Turėjome žemėlapius, tada pernai Aplinkos ministerija pakeitė metodiką, o nauji žemėlapiai neatsirado. Viskas baigėsi tuo, kad juostų žemėlapiai nebus naudojami. Bus aiškūs kiti kriterijai. Jei tai žmogaus sukurtas melioracijos įrenginys, tai bus 3 metrai nuo briaunos, jei tokios briaunos nėra, tai 5 metrai nuo vandens. Tol, kol nebus priimtas galutinis sprendimas ir nesuformuoti tikslūs žemėlapiai, šis sprendimas galios.
Sutarta, kad principai bus peržiūrėti iki liepos 1 d. ir įsigalios tik kitam deklaravimo laikotarpiui. Tai turi būti bendras sprendimas su Aplinkos ministerija, kurios iniciatyva sudaroma komisija dėl veiklos vandens telkinių apsaugos zonose. Tai du griežtesni dalykai – azoto norma ir draudimas naudoti skraidančius objektus žemdirbystei, tačiau šiandiena jau turime ypatingai tiksliai veikiančius dronus. Įstatymai tur spėti su technologijomis.
– Kaip su kraštovaizdžio elementais ir jų deklaravimu?
– Tikrinausi lauką, kurį žinau, nes jis mano nuosavybė – iš karto pabrėžiu, kad pasėlių nedeklaruoju – tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, kas sukelta. Mano atveju tai buvo pakankamai tiksliai viskas įkelta ir sužymėti kraštovaizdžio elementai ir paukščiams svarbios teritorijos, nors mano plotuose rūšys labiau foninės. Tas lauko kampas net netiktų žemės ūkiui. Negaliu sakyti, ar visur taip. Tačiau kryptis aiški, nes ūkininkas šiais elementais deklaraciją gali papildyti ir pats. Manau, sunkumų nebus. Geras elementai perskaičiuojama ir pagal gamybinius plotus ir padeda išlaikyti tuos reikalaujamus 4 proc. negamybinių plotų.
Tarkime, jei turi hektarą vandens apsaugos juostų, tai bus užskaityta kaip 3 hektarai ir aplinkosauginė apkrova bus gerokai palengvinta. Patys ūkininkai sako, kad deklaruos vadinamuosius „šabakštynus“, kurių negalėjo iki tol negalėjo deklaruoti. Mes nesame monotoniško kraštovaizdžio šalimi ir turime visko. Tuo pačiu turėsime pakankamai argumentų apsiginti prieš EK bei įrodyti savo agrarinio gamtovaizdžio sveikatą. Europinė politika formuojama tikra ne pagal Europos pakraščius ir Vidurio Europai pritaikyti principai nebūtinai tinka mums.
Iki šiol kraštovaizdžio elementai tiesiog būdavo išbraukiami ir statistikoje atrodydavo, kad gyvename stepėje, nors to tikrai nėra. Pokyčiais reikia pasidžiaugti ir išnaudoti politikos formavime.
– Lenkijoje, Bulgarijoje. Slovakijoje jau prasidėjo problemos dėl įvežamų pigių ukrainietiškų javų. Kaip mes elgsimės – prašysime ES paramos, kurią jie skyrė pasienio su Ukraina valstybėms, kokios bendros sektoriaus prognozės?
– Pavasariniai duomenys nėra labai patikimi. Svarbu, kas vyksta pasaulinėse rinkose, tačiau jie bus žinomi tik vasaros pradžioje, kai bus aišku, koks bus pavasaris. Tačiau labai lems kiekvieno ūkio sprendimas, kaip valdomos rizikos pernai, kai trąšos buvo ypatingai brangios. Grūdų kainų vidurkis dabar artimas vidutiniam daugiamečiui, tiesiog pernai metai buvo „nenormalūs“.
Prašyti paramos neturime jokių argumentų, nes kitos įvežamų grūdų apimtys. Pernai geležinkeliais įvežėme 72 tūkst. t žemės ūkio produkcijos iš Ukrainos. Dar šiek tiek atgabenome kelių transportu.
Man liūdna, kad mūsų infrastruktūra neleidžia pasijausti pilnateise Europos dalimi. Rusijos caro laikais pastatytas geležinkelis Suvalkuose toks, kad juo net negali pravažiuoti pilnas grūdų sąstatas, nors toks krovinių srautas būtų gera žinia Klaipėdos uostui.
Kol kas kalbama tik apie ukrainietiškų javų tranzitą su kontrolės mechanizmais, kad jie nebūtų iškraunami ES. Apie tai kalbame mes ir lenkai. Lietuvos geležinkeliai planuoja didinti apimtis, tačiau tai skirta Klaipėdos uostui, kuris laukia birių krovinių. Matau tik naudą, o ne grėsmes. Pagrindo nuogąstauti mūsų ūkininkams nėra.
– Pieno supirkimo kainos simboliškai pakilo, tai reiškia, kad pieno krizė baigėsi?
– Krizė nesibaigė. Kainų kilimas tik procento ribose. Turime 90 proc. ūkininkų, kurie nekooperuoti, arba silpnai kooperuoti ir kurių perdirbėjai nesiekia išsaugoti. Prašome ūkininkų susiimti ir judėti ta kryptimi. Mes, kaip valstybė, padedame ir padėsime, tačiau ir toliau prašome ūkininkų kooperuotis, nes jei jie patys neapgins savo interesų prieš perdirbėjus, tai valstybė ne visada galės padėti.
– Pieno įstatymas gali būti lūžis, ar be pačių ūkininkų problemų niekas neišspręs?
– Būtų gerai, jei vienas įstatymas galėtų išspręsti visas bėdas. Jis gali padidinti teisingumą, kad už tą pačią kokybę ir tą patį kiekį butų mokama tiek pat. Nežaidžiama priedais. To norime mes ir ūkininkai. Pieno perdirbėjai siūlo, kad to nereikia. Tačiau politika yra kompromisų menas. Mes stosime silpnųjų ūkininkų – tų, kurie šiandien gauna mažiau nei 35 ct už kilogramą, tų, kurie nekooperuoti, kurie investavo į modernizavimą ir gyvena įtampoje dėl kritusių kainų – pusėn. Atskirtis brėžiama ne pagal ūkių dydį, o pagal tai, kad kai kur yra verslo santykiai, kur valstybės įsikišimo nereikia.
– Kokie perdirbėjų argumentai, kad nieko nereikia keisti?
– Jie sako, kad čia laisva rinka, į kurios reguliavimą valstybė neturi kištis.
– Augalininkystė ūkiai nepatenkinti, nes Žemės ūkio ministerija sumažino paramos technikai pirkti apimtis. Kodėl taip nutiko?
– Paramos taisyklės yra šiek tiek patikslintos peržiūrint Strateginį planą. Tačiau mūsų Strateginio ūkio prioritetas – pagalba turi būti skirta smulkiam ir vidutiniam ūkiam, kurie yra labai svarbūs kaimo gyvenimo dalis ir negali kaip lygiaverčiai konkuruoti rinkoje.
– Koks Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovo likimas?
– Jis serga nepertraukiamai, laukiame, kada grįš į darbą. Tada turės pateikti savo argumentus jo darbą vertinančiai komisijai, o ministras į komisijos išvadas atsižvelgs arba ne.
– Lietuvoje ūkiai sparčiai stambėja. Tą jau rodo praeito deklaravimo laikotarpio duomenys. Daugumą pieno melžia virš 1000 ūkių, 8 proc. ūkininkų valdo 70 proc. žemės.
– Kur ūkiai dirba rinkos sąlygomis ir valstybės paramos nereikia, intervencija turi būti minimali. Kaimas yra visuma, tiek bendruomenės, tiek šeimos ūkiai. Tačiau jei jie ir toliau gamins tik žaliavą, ir nesikooperuos, kad per mastą didintų efektyvumą, bus blogai. Kitas kelias – jei mažas ūkis norės išlikti, jis turės perdirbti produkciją. Pats, arba kooperatyve. Kitaip konkuruoti su dideliais ūkiais bus nepaprastai sudėtinga. Išlikimui valstybės pagalbos gali ir neužtekti. Mano žinia – nepaisant to, kad dabar yra parama ir finansinės priemonės, reikia savo ateitį projektuoti taip, lyg paramos nebūtų. Negali viskas būti paremta tik parama. Ji geras priedas, tačiau ne išgyvenimo šaltinis.
– Trys dalykai, kuriuos norėtumėte padaryti iki kadencijos pabaigos?
– Noriu mažinti biurokratinę naštą.. Jei ataskaitų skaičių iškabinčiau ant skelbimų lentos, jų būtų daug. Matau, kaip institucijos kovoja dėl savo išlikimo ir iš ūkininkų prašo vis naujų ataskaitų. Kitas dalykas daugiau teisingumo skirstant paramą. Esminis tikslas, kurio siekiu, tai dviejų burbulų – aplinkosaugos ir žemės ūkio – suartėjimo, nes abu jie gyvena kituose pasaulio. O tiesa yra ta, kad čia yra daug sinergijos, nes vieni nuo kitų labai priklausomi. Suartėjimas neišvengiamas.
– Ačiū už pokalbį.
