Ši analizė parodo, kad dalis ūkių toliau dirba pelningai, tačiau paramą vis tiek gaus. Tam Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) jau skyrė 8 mln. eurų iš nacionalinio biudžeto. Ūkininkai reikalauja 40 mln. eurų.
Apie tai, kas realiai vyksta šiame sektoriuje Delfi agro laidoje pokalbis su žemės ūkio viceministru Pauliumi Astrausku.
Paulius Astrauskas, žemės ūkio viceministras, vertindamas Ingridos Šimonytės atsakymus į pateiktus klausimus sakė, kad atsakyta buvo profesionaliai ir sudėti visi taškai (klausimus ir atsakymus rasite čia), nes vadinamoji pieno krizė labai politizuota. Biudžete nėra atliekamų 40 milijonų eurų, kuriuos būtų galima mesti gelbėti ūkininkus.
„Gelbėjimo programos turi būti tikslios ir kryptingos. Reikia suskaičiuoti realius nuostolius ir įvertinti, kokia ji reikalinga. Nuo sausio analizuojame pieno sektoriaus padėtį ir stebime kainas, ūkių struktūrą, kaip keičiasi pieno kaina pagal ūkių dydį.
Praeitą savaitę paskelbėme, kad iš nacionalinio biudžeto paramai skiriame 8 milijonus eurų. K. Navickas kartu su Latvijos ministru derasi dėl paramos su EK“, – dėsto P. Astrauskas ir sako, kad vertinant visus duomenis, galime prašyti pagalbos iš ES.
Vertinant statistiką, pasak viceministro, kainų žirklės didžiulės. Minimali kaina 14-15 centų už kilogramą, didžiausia 70 – 80 centų, kurią gauna išskirtiniai ūkiai ir jie dirba pelningai.
„Mus tai neramina, nes įmonių vykdoma pieno supirkimo politika pakankamai keista. Bendra vidutinė supirkimo kaina neatspindi realybės ir neparodo sektoriaus būklės. Mažieji negauna tos kainos, kad galėtų išgyventi, ir mes tuo turime pasirūpinti“, – dėsto viceministras ir sako, kad iš susitikimų su ūkininkais, galima spręsti, jog 35 centai už kilogramą tai savikaina, arba nedidelis pelnas. Kuo daugiau, tuo pelningiau.
Pažiūrėjus į statistiką, sausį 68 proc. ūkininkų gavo iki 35 centų, 32 proc. ūkių gavo daugiau, tačiau jie pagamino 88 proc. pieno. Pagal tai galima spręsti, kad apie trečdalis ūkių sausį buvo rentabilūs. Beveik 90 proc. pieno sausį buvo parduodama pelningai ir šie ūkiai gavo 92 proc. pajamų iš viso parduoto pieno. Tai 3843 ūkininkai. Tačiau 8205 dirbo nuostolingai, nes tai smulkūs ūkiai, kuriems mokama mažai.
„Klausimų, matant šiuos skaičius, kyla daug. Kai prašoma skaičių, trūksta skaičių ir konkretaus situacijos vertinimo. Analizę ŽŪM daro nuo sausio“, – dėlioja P. Astrauskas.
Tačiau padėtis keitėsi vasarį. Virš 35 centų jau gavo tik 9 proc. ūkių. Tai 1057 ūkiai, kurie gamina 55 proc. pieno.
„Tai reiškia, kad dalis vidutinių ūkių jau pateko į žemesnės kainos intervalą. Pelningi liko tik didieji ūkiai, gaminantys didelį kiekį pieno. Jie pagamina apie 70 proc. šalies pieno ir turi 55 proc. karvių ir gauna 77 proc. visos rinkos vertės. Neramina, kad galioja Pareto dėsnio taisyklė, kai rinka pasiskirsto nebeproporcingai. Galvodami, kaip restruktūrizuoti sektorių ir jam suteikti didesnes derybines galias ieškome tinkamų būdų“, – dėlioja P. Astrauskas.
Vasario mėnesį virš 35 centų gauna ūkiai, vidutiniškai laikantys virš 120 karvių, sausį šis rodiklis buvo apie 40.
„Matome, kad reikšmingas pokytis, kai kaina kyla ženkliai, nuo 100 karvių. Laikantys iki 50 karvių gauna pačią mažiausią kainą, o tokių ūkių 95 proc.“, – konstatuoja P. Astrauskas ir sako, kad 80 ct buvo mokama ūkiui, kuris per dieną gamina kelias tonas pieno.
Pasak V. Astrausko, paramą, kuri jau paskirta, gaus visi, taip pat ir tie 9 proc., kurie dirba pelningai. ES reglamentas negali remti gamybos. Vienintelis kelias – remti pagal melžiamų karvių kiekį. Taip ir bus paskirstyta bet kokia parama.
„Tai reiškia, kad 9 proc. pelningų ūkių valdo virš 55 proc. karvių, gaus tiek pat paramos, o likę 90 proc. kurie tikrai patiria realias ekonomines problemas, gaus mažiau nei pusę paramos. Deja, tokia realybė ir tai reikia įvardinti“, – sako P. Astrauskas.
Viceministras įvardina ir pagrindinį faktorių, dėl kurio susiklostė tokia sudėtinga padėtis. Sunkiausia padėtis Lietuvoje ir Latvijoje, kur supirkimo kainos pačios mažiausios ES. Atsakymas – tiek pas mus, tiek ten dominuoja lietuviška pieno pramonė, nuperkanti didžiąją dalį pagaminto pieno. Dėl to kyla nerimas, nes rugsėjį estai planuoja atidaryti perdirbimo įmonę ir ji naudos vietinį pieną, kuris buvo vežamas pas mus. Kaip tai palies mūsų rinką, kol kas neaišku. Estijoje nėra smulkių ūkininkų. Jie koncentruoti į šimtus karvių laikančius ūkius ir jau seniai investuoja tik į didelius prekinius ūkius.
Lenkijoje situacija kitokia, nes dauguma ūkininkų kooperuoti, veikia gamintojų grupės ir kooperatyvai perdirba savo produkciją, parduoda prekybos tinkluose, kuria kur kas didesnę pridėtinę vertę ir ją padalina ūkininkams. Problema, kad kooperacija Lietuvoje niekaip nepajuda. Pas mus tik 20 proc. pieno gamintojų kooperuoti. Be to nebus realių derybų su perdirbėjais.
„Jau rengdami Strateginį planą numatėme, kad būtinas ūkių augimas, nes ūkiai, laikantys iki 20 karvių, nepajėgūs išlikti ir konkuruoti. Numatyta parama, kad galėtų investuoti“, – išeitį mato P. Astrauskas.
