Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) prezidentas Karolis Šimas sako, kad šio sektoriaus pastabų ir rekomendacijų žemės ūkio ministerija negirdi, nors viešumoje giriasi einanti žaliojo kurso ir sveikesnės produkcijos keliu.
Pavyzdžiui, iki šiol neaišku ir niekas negali konkrečiai pasakyti, kas Lietuvoje auginama. Nors ministerija yra žadėjusi, kad 2021 metai bus paskutiniai, dar iki šiol ūkininkams nėra prievolės deklaruoti sėjamas veisles. Pasak K. Šimo, tai turi neigiamų pasekmių tiek eksportuotojams, tiek šalies perdirbėjams. K. Šimas taip pat ir sertifikuotomis sėklomis prekiaujančios įmonės „Agrokoncerno grūdai“ generalinis direktorius.
Tačiau Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) pozicija kitokia. Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus vedėjas Vidmantas Ašmonas sako, kad Žemės ūkio ministerija negali nurodyti, kokių veislių pasėlius ūkininkai turi auginti, o augintojams nėra prievolės auginti specifinių veislių iš katalogo, o genetiškai modifikuotus augalus ES auginti draudžiama.
Augintojai ir grūdų pirkėjai, turintys sutartinių santykių, į kuriuos Žemės ūkio ministerija nesikiša, gali tarpusavyje susitarti dėl grūdų veislių ir atsekamumo, jeigu toks poreikis yra.
Prekybininkai derliumi laikosi kitokios nuomonės.
„Lietuvoje auginamų veislių deklaracijas nagrinėja perkančiosios organizacijos, malūnininkai, jie kelia klausimus asociacijai, ką jūs auginate ir kodėl pas jus nėra atsekamumo. Jiems neaišku, kodėl Lietuvoje deklaracijose nurodomos nežinomos veislės “, – sako LGPPA prezidentas.
Pasak jo, žemės ūkio ministerija neprisiima jai tenkančios atsakomybės, nors ne kartą yra žadėjusi tai padaryti.
K. Šimas sako, kad kaip pernai pavasarį viešai skelbė pati Žemės ūkio ministerija, tik 2021 metais pareiškėjams, deklaruojantiems kvietrugius, kviečius, miežius, avižas, rugius, rapsus, lubinus, pupas, žirnius, kurių bendras plotas yra 30 ha ir daugiau, ir (arba) bulves, kurių bendras plotas yra 10 ha ir daugiau, paliekama galimybė nurodyti auginamą augalų veislę kaip „nežinoma“. Atsižvelgiant į tai, augalų veislių klasifikatorius papildytas Europos veislių katalogo augalų veislėmis. LGPPA drauge su Lietuvos sėklininkystės asociacija jau sudėliojo katalogą, kurį tereikėtų padaryti prieinamą ūkininkams. Šiemet, kaip ir pernai, fiksuota, kad apie 40 proc. pasėlius deklaruojančių pareiškėjų nurodo nežinantys, kokią augalų veislę augina, nors veislių klasifikatoriuje yra arti 1 000 veislių. Taigi beveik 700 tūkstančių hektarų Lietuvoje auga „nežinomi“ grūdai. Iš beveik 949 tūkst. hektarų bendro pasėto kviečių ploto daugiau kaip pusė, t.y. 503 tūkst. ha nurodyta veislė kaip nežinoma arba tiesiog nenurodyta visai.
„Taip žemdirbiai siekia išvengti selekcinio užmokesčio mokėjimo, kuris nesiekia 3 eurų už hektarą. Arba ūkiai nurodo tokią veislę, kuriai jau nebetaikomas selekcinis užmokestis. Arba auginama tai, kas Lietuvoje draudžiama. Visais šiais atvejais neaišku, kas užauginama, nes sėjama ne tai, kas nurodoma deklaruojant“, – sako LGPPA prezidentas ir stebisi, kad žemės ūkio ministerija viešumoje deklaruojanti skaidrumą, palieka prielaidas sukčiauti.
V. Ašmonas atkerta, kad bendradarbiaudama su ūkininkais ir selekcininkais ministerija sudarė galimybes deklaruojant pasėlius žymėti javų ir kitų pasėlių veisles, kurioms taikoma intelektinės nuosavybės apsauga, dėl selekcinio mokesčio surinkimo. Ministerija siekia padėti grūdų prekybininkams, augintojams, selekcininkams bendradarbiauti ir ieško sprendimų, kaip būtų galima patobulinti pasėlių deklaravimo sistemą ir deklaruojant pasėlius nurodyti augalų veisles. Šiuo metu tokio privalomo įpareigojimo nėra, tačiau atitinkama sistema kuriama. Remti sertifikuotos sėklos naudojimą numatoma ir ateinančiame finansiniame laikotarpyje. Ši priemonė, kaip aplinkai palanki veikla, yra įtraukta į kompleksinę ekoschemą ariamoje žemėje.
„Lietuvoje visuomenė subrendusi suvokti autorių teises, sutinka mokėti kūrėjams jiems priklausančius mokesčius. Tačiau tuo pat metu stebina žemės ūkio ministerijos nuomonė, kad ūkininkai gali deklaruoti arba nedeklaruoti sėjamas veisles pasirinktinai ir valstybė tokiu būdu visiškai nededa pastangų, kad selekcininkams, kurie prie veislių dirbo dešimtis metų, būtų už tai atlyginta. Kaip tai turi suprasti ūkininkai – kai dalis ūkininkų sąžiningai deklaruoja veisles ir sumoka mokesčius, o kita dalis pasirenka nemokėti?“ – stebisi K. Šimas.
Pasak asociacijos vadovo, surenkant tik dalį selekcinio mokesčio Lietuva selekcininkams tampa vis mažiau patraukti rinka naujos veislėms. Tad ateityje bus vis sunkiau gauti tinkamas Lietuvos sąlygoms veisles. Lietuva yra šiaurės regiono valstybė ir negalima užmiršti, kad geras žiemkentiškumas yra vienas iš svarbiausių faktorių renkantis veislę. „Trumpa vegetacija, lyginant su kitomis Europos šalimis, mus daro išskirtine rinka, kuri reikalauja veislių išskirtinumo. Stebint žalio kuro tendencijas galima matyti augalų apsaugos produktų mažėjimą, o tai atsilieps augalo sveikatingumui ir, žinoma, derliui“, – sako jis.
Norint to išvengti, reikia veislių, kurios būtų atsparesnės ligoms ir išlaikytų aukštą derlingumą jas mažiau apsaugant purškimo metu. Visi šie faktoriai susideda į veislės savybes, už kurias atsakingas selekcininkas. Mums reikia mūsų klimatui pritaikytų veislių, kurios galėtų užtikrinti ūkio stabilumą.
„Jau greitai gausime mūsų pačių tęstinių laukų mėginių rezultatus apie miltų kokybę ir rodiklius, svarbius vartotojui. Asociacija pati imasi vaidmens, atrenkant geriausias veisles, reikalingas tiek Lietuvos rinkai tiek kitų šalių malūnininkams. Tačiau prie vieningos, strategiškai svarbią misiją atliekančios sistemos, turi prisidėti ir sprendimų priėmėjai – atsakingos šalies institucijos.“ – sako K. Šimas.
Pasak jo, chaosas ir ilgalaikės strategijos nebuvimas šalies žemės ūkio politikoje jau yra ne tik kad nenaudingas, bet ir žalingas. Jei žemės ūkio ministerija įsiklausytų į sektoriaus pastabas ir ištaisytų savo klaidas, situacija ženkliai pasikeistų ir Lietuvoje užauginti grūdai ne tik sėkmingai konkuruotų su kitomis šalimis, bet ir perdirbamąją pramonę pasiektų stabilesnės kokybės.
ŽŪM duomenimis, Lietuvoje sertifikuota sėkla yra apsėta 20 proc. visų deklaruotų javų laukų.
