– Gerbiamas komisare, jūs lankėtės Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Ar pastebite skirtumų tarp šių šalių žemės ūkio sektorių? Ar galėtumėte įvardinti šių šalių silpnąsias ir stipriąsias vietas?
– Skirtumas toks, kad Estijoje ir Latvijoje daugiau dominuoja dideli ūkiai, Lietuvoje – maži ar vidutinio dydžio. Tai vienas matomas skirtumas. Manau, žemės ūkis Lietuvoje įvairiapusiškesnis, o Latvijoje ir Estijoje daugiausia dirba javų augintojai. Lietuvoje jų ne tiek daug, kaip kitoje dviejose Baltijos valstybėse. Įdomu tai, kad visose Baltijos šalyse stipriai išvystytas ekologinis ūkininkavimas, stipriausiai Estijoje, o Lietuvoje ir Latvijoje kiek mažiau. Lyginant su mano gimtąja Lenkija, ekologinis ūkininkavimas šiose šalyse labiau pažengęs.
– Tačiau bręsta maisto krizė, o ekologiniai ūkiai ne tokie produktyvūs kaip tradiciniai.
– Lankiausi viename nedideliame ūkyje, tiesa, ne Lietuvoje, o Estijoje. Buvo įdomu pamatyti 15 hektarų ūkį, kuris labai produktyvus. Nes vyrauja nuomonė, kad ekologinis ūkininkavimas nėra produktyvus, mažiau pagaminama, daugiau rizikos dėl maisto saugumo. Lankiausi 15 hektarų ūkyje, kuriame auginamos daržovės; ūkininkas visą techniką, reikalingą daržovių rinkimui, pakavimui. Tai puikiai funkcionuojantis ūkis, produkcijos vertė – apie 200 tūkst. eurų per metus iš 15 hektarų ploto. Tai – įrodymas, kad nedidelis ekologinis ūkis gali būti produktyvus.
Bet yra problema ir ne tik Lietuvoje, kad ekologinis, organinis ūkininkavimas – ne visada gamina ekologinę produkciją. Ta pati problema yra ir Lenkijoje. Problema kyla dėl ūkių, gamybos pramonės ir rinkos sinergijos trūkumo. Norint plėtoti ekologinių produktų sektorių, mums reikia trijų elementų: ekologinių ūkių, ekologinės produkcijos gamintojų ir ekologinės produkcijos prekybos mažmenininkų.
– Kaimai, kaimo vietovės Lietuvoje nyksta. Ūkių mažėja, ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Kaip matote šios srities ateitį? Ar yra Europos Sąjungos narių, kuriose padėtis šiame sektoriuje nebūtų tokia kritinė, sudėtinga?
– Jūs teisus – neliko daugybės šeimų ūkių ES, ypač po ES plėtimosi laikotarpio, nuo 2005 iki 2014 m. netekome 4 milijonų ūkių ES. Ūkių sumažėjo nuo 14 milijonų iki 10 milijonų. Labai lengva paskaičiuoti, kad tai – 1000 ūkių per dieną, kurie pasitraukia naujose ES narėse Centrinėje ir Rytų Europoje, Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje. Šie procesai nėra geri.
Na, kai kurie žmonės galvoja – ką gi, turime mažiau ūkių, tačiau likusieji bus stipresni, didesni. Tačiau maži ūkiai atlieka svarbų vaidmenį visoje žemės ūkio sistemoje, ypač tokiuose sektoriuose, kaip daržovių, vaisių auginimas – čia mums reikia mažų ūkių.
Kalbant apie žemės ūkio produkcijos struktūrą, pvz., Lietuvoje, matome didelį javų auginimą, tačiau daržovių, vaisių, taip pat mėsos produkcija yra gana maža. Latvijoje ir Estijoje javų auginimas taip pat dominuoja žemės ūkio struktūroje.
– Ar ateityje pramoniniai ūkiai neišstums mažųjų; visgi ta tendencija matosi?
– Taip, taip, klausimas apie pramoninių ūkių svarbą. Ypač gyvulininkystės produkcijos gamybos srityje. Pavyzdžiui, ūkyje auginama 10-20 tūkstančių kiaulių, 100-300 vištų...
– Tačiau tokia gamyba labai efektyvi.
– Taip, viena vertus, tai efektyvu, kita vertus, tai nėra tvari gamyba. Yra probleminių aspektų, kalbant apie maisto saugumą. Pvz., baisi karo patirtis Ukrainos gyventojams, taip pat Ukrainos ūkininkams. Čia buvo didelių ūkių, ypač paukštienos.
Dabar dalis didelių ūkių sunaikinti. Labai lengva pulti tokius ūkius. Nereikia raketų, pakanka nutraukti energijos tiekimą, ir – katastrofa. Maži ūkiai atsparesni. Portale „Euroactiv“ buvo labai įdomus straipsnis apie tai, kad smulkieji ūkininkai gelbėja ukrainiečius nuo bado. Labai svarbu nesileisti į pernelyg didelį žemės ūkio industrializavimą.
Popiežius Jonas Paulius II 2000-aisiais sakė ūkininkams: „Nepasiduokite pagundai gauti pelno, darant žalą gamtai, nes gamta maištaus prieš žmogų.“ Matome gamtos maištavimo simptomų. Kaip kažkas sakė, nepervertinkime ariamosios žemės kantrybės. Pavyzdžiui, jei metai iš metų auginate javus, reikia vis daugiau trąšų, pesticidų, ateis metas, kai žemė ištars – „ne“, kai gamta pasakys – „ne“. Rūpintis maisto saugumu reiškia ir saugoti žemę ateities kartoms, nepasiimti visko per trupą laikotarpį. Žemės ūkis nėra pramonė, ūkiai nėra gamyklos, gyvūnai nėra mechanizmai.
– Kaip įsivaizduojate idealų ūkį Europoje? Gal Rytų Europoje ir Vakarų Europoje skiriasi? Kaip atrodytų idealus ūkis, kuris nenaikina gamtos ir kuris tuo pačiu aprūpina maistu?
– Tai ne vien teorinis įsivaizdavimas. Galiu pateikti pavyzdžių, kurių mačiau lankydamasis Europoje, pavyzdžiui, Vengrijoje. Tas ūkis buvo didelis, maždaug 200 hektarų ploto, 130 karvių, tačiau ekologinis, kuriame paisoma gyvūnų gerovės standartų. Ūkininkas gamina sūrius, juos pardavinėja. Turi sutartis su mažmenininkais.
Labai svarbu remti ūkininkus, jų pastangas taikyti gyvūnų gerovės standartus, tai apima ir gyvūnų šėrimą, nes ir tai – vienas iš gyvūnų gerovės standartų. Mažiau, ne taip intensyviai gaminti, ne 13 000 litrų pieno per metus iš vienos karvės, gal kiek mažiau, bet taip, kad karvės ilgiau gyventų, nebūtų intensyviai eksploatuojamos.
Įdomu tai, kad šis ūkis puikiai funkcionuoja, ūkininkas teigė neturintis problemų dėl paskolų banke, nes jo ūkininkavimas tvarus, jis naudoja savo medžiagas, nejaučia spaudimo vis didinti gamybą. Mačiau daug žmonių, kurie yra puikūs ūkininkai, puikiai dirba, tačiau jaučia spaudimą gaminti vis daugiau ir daugiau, nes nusipirko brangių mechanizmų, nusipirko žemės, paėmė paskolų iš bankų, jie nuolat jaučia spaudimą, kad yra per maži. Turime sukurti alternatyvą tokio pobūdžio lenktynėms. Konkurencija – svarbu, bet nereikia pernelyg intensyvios konkurencijos, kurios daug ūkininkų neatlaiko.
– Ar maži ūkiai ekonomiškai pajėgūs konkuruoti su didžiaisiais?
– Na, yra geografiniai skirtumai. Kai kuriose šalyse matome labai intensyvią gamybą. Pavyzdžiui, vidurkis ES: 100 hektarų – 80 kiaulių. Bet Vakarų Europoje galima pamatyti, kaip tokio dydžio ūkiai išlaiko ir 700 kiaulių ir ūkininkauja labai intensyviai. Nežinau, koks dabar vidurkis Lietuvoje, tačiau situacija dinamiška. Bet Danijoje – vidutiniškai 3700 kiaulių viename ūkyje. Intensyvinimo procesas vyksta sparčiai.
Nesakau, kad tai blogai ar kad reikėtų drausti, tiesiog turime palaikyti industrinių ūkių alternatyvas. Lankiausi pieno ūkyje Lietuvoje. Puikus pavyzdys, tai – tvarus ūkis. Jie užsiaugina pašaro karvėms patys, savo ūkyje. Gamina sūrį. Parduoda savo produkciją Vilniuje. Suprantu, kad tai sunku, tačiau turime palaikyti organizavimą, pardavimo sistemą – tą turi daryti vietos valdžia. Turime pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis, atkurti, kurti vietos gamybos pramonę, kurti vietos rinką.
Turime šaunių pavyzdžių. Susidariau puikų įspūdį apie maisto pramonės sistemą Italijoje. Žemės ūkis ten – mažų ūkių sistema, vidutinis dydis – 11 hektarų. Visa sistema labai puikiai organizuota – mažos apimties gamyba, galimybės parduoti produkciją arti ūkių, vietos rinkose. Tai puikiai funkcionuoja. Turėtume rekomenduoti šį modelį ir kitoms ES narėms, pasiūlyti ūkininkams tokią galimybę.
– Kiek žemės ūkio politikoje ir visame žemės ūkyje padaro lobistai – tiek iš ūkininkų pusės, kiek iš pramonės, industrijos pusės, nes juk dirba visi?
– Dažniau girdžiu pramonės lobistų balsą. Kartais girdžiu didelį verslą turinčių žmonių balsą Lenkijoje, kurie turi 1000 darbuotojų ir sako: aš – ūkininkas. Puiku, tu – verslininkas, gal geras verslininkas, neturiu nieko prieš tavo verslą, tačiau ūkininkų interesai, šeimos ūkių interesai gali būti kitokie. Mažų ūkių organizacijos yra per silpnos – ši problema egzistuoja visoje Europoje.
Tarptautinė ūkų organizacija „La via campesina“, jų būstinė registruota Briuselyje. Puiku, tai rodo, kad mažų ūkininkų balsas ES bus stipresnis. Kaip minėjau, Italijoje yra stipri mažų ūkininkų organizacija „Coldiretti“. Situacija įvairiose šalyse skirtinga, bet iš esmės turime problemą dėl ūkininkų interesų atstovavimo.
– Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris pradeda kurti ūkį? Į ką jam orientuotis? Ką skaičiuoti – ar 1000 hektarų ūkis, ar, kaip minėjote, 15 hektarų ūkis? Kokios perspektyvos? Kas yra ateitis?
– Priklauso nuo situacijos šalyse, regionuose, nėra vieno atsakymo, pasiūlymo. Pavyzdžiui, mano gimtojoje Lenkijoj pietinėje dalyje daug mažų ūkių. Galbūt rekomenduočiau kurti ekologinius ūkius. Ekologinis ūkininkavimas turi perspektyvų ateityje, nes žmonės kreipia vis daugiau dėmesio į maisto kokybę, o ne į maisto kiekį. Kartais sako – viską lemia finansinė žmogaus padėtis. Ne. Vis daugiau žmonių yra pasirengę mokėti daugiau už maistą, kuris yra aukštos kokybės, sveikas. Kartais tai – vietinė produkcija, vietos gamintojų. Tai irgi svarbi informacija vartotojams. Svarbu gyvūnų gerovės standartai, jei kalbame apie gyvūninės kilmės produktus, mėsą.
Bendras patarimas jauniems žmonėms – visų pirma galvokite apie savo produkcijos kokybę ir stenkitės būti nepriklausomi. Nes dabar didžiausia problema, ypač dideliems ūkiams – jie per daug priklausomi nuo išorinių šaltinių, nuo išorės rinkų. Lenkijoje mačiau besikuriančių kiaulių auginimo ūkių, kuriuose paršeliai – iš Danijos, pašaras – iš Amerikos, darbuotojai – iš Ukrainos, produkcija parduodama galbūt Kinijoje. Tai gali būti laikinas sprendimas, bet tai nėra normalus žemės ūkis, kuris būtų įvairiapusis, ne per daug priklausomas. Galbūt žemės ūkis turi būti papildomas darbas, ne vienintelis darbas. Mes palaikome galimybę rinktis; puiku – turiu darbą mažame ūkyje, ūkininkavimas – vienas iš mano pomėgių. Svarbu visų pirma turėti pasirinkimą – kokį ūkininkavimą rinktis, tai labai svarbu.
– Ačiū už pokalbį.
