Mažėjančios išmokos, žalinimo politikos iššūkiai, atskirų žemės ūkio sričių interesai ir jų derinimas kunkuliavo prie iki raudonumo įkaitusios Žemės ūkio ministerijos „lyžiankos“.

Ir nenuostabu. Kalba juk eina apie 4,27 mlrd. eurų ir teisingą jų paskirstymą.

Žemės ūkio politiką formuojanti ministerija, kaip jau tapo įprasta, bandė derinti visų, anot jos, socialinių partnerių interesus, nors ir apsistumdydama su visokiais ten „šokančiais į akis“. Buvo demonstruojamas toks neva tai socialinis dialogas. Skamba lyg ir neblogai, tik štai šiame „socialiniame dialoge“, kuriame turėtų dalyvauti trys šalys, nebuvo vienos iš jų. Ir pačios skaitlingiausios – dirbančiųjų.

Socialinis dialogas, kaip rašoma vadovėliuose, apima įvairias darbdavių ir darbuotojų atstovų (šiuo atveju – ir valstybės) tarpusavio bendradarbiavimo formas derinant pozicijas svarbiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais.

Tačiau diskusijose dėl Lietuvos žemės ūkio strateginio plano „socialinis dialogas“ vyko „pankiškai“, ne pagal vadovėlines taisykles. Darbuotojai dialoge nedalyvavo. Jų tiesiog niekas nekvietė. Į konsultacijas su Žemės ūkio ministerija papuolė tik darbdavių ir lobistinės organizacijos, atskiros asociacijos.

Tačiau diskusijose dėl Lietuvos žemės ūkio strateginio plano „socialinis dialogas“ vyko „pankiškai“, ne pagal vadovėlines taisykles. Darbuotojai dialoge nedalyvavo. Jų tiesiog niekas nekvietė. Į konsultacijas su Žemės ūkio ministerija papuolė tik darbdavių ir lobistinės organizacijos, atskiros asociacijos.

Tiesa, buvo pakviesti šeimos ūkių atstovai, jie juk patys sau ir darbdaviai, ir darbuotojai (jei nesamdo kokių padienių darbininkų). Tačiau žemės ūkio ir maisto sektoriuje dirba dešimtys, šimtai tūkstančių samdomų darbininkų ir jiems šiuo atveju niekas neatstovavo. Atrodo, kad maisto tiekimo grandinėje „nuo lauko iki stalo“ dirbančiųjų kaip ir nėra.

Ir tikrai, žemės ūkio darbuotojai – tai jau nykstanti rūšis. Kaip kokios meldinės nendrinukės – net ir joms naujojoje finansinėje perspektyvoje numatytas tęstinis finansavimas (prieš tai jų populiacijos gausinimui jau buvo skirti keli milijonai). 2023–2027 m. strateginiame plane šiam legendiniam paukšteliui numatyta dosni parama. Šienavimo eilutėje, kur kalbama apie ūkininkų pasirenkamus pievų tvarkymo būdus, numatytas nykstančių meldinių nendrinukių populiacijos buveinių saugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose.

Meldinėms nendrinukėms profesinės sąjungos steigti nereikia. Žinoma, o kam, kai turi tokį „stogą“ – patį ministrą. O tai kaip jaustis kitoms nykstančioms rūšims?: mechanizatoriams (-ėms), melioratoriams (-ėms), melžėjams (-oms) ar agronomams (-ėms) ir kitiems žemės ūkio darbininkams?

Užimtumo tarnybos skelbiamoje apklausoje konstatuojama, kad beveik trečdalis Lietuvos žemės ūkio sektoriaus darbdavių šiandien susiduria su darbuotojų trūkumu. Ūkininkai, žemės ūkio bendrovės nuolat dūsauja, kaip jiems trūksta darbščių rankų, ypač sezoniniams darbams dirbti.
O ir kaip jų atsiras, kai atlyginimai ir socialinės garantijos žemės ūkyje vienos mažiausių. Pažiūrėkime kas susišluoja europinę paramą, žarsto pelną, o kas velka visą tą „bargą“. Štai, tarkime, viena didžiausių ES paramos gavėjų – „Kelmės pieninė“ šių metų spalio mėnesio „sodriniuose“ atlyginimuose išdidžiai deklaravo vidutinį savo darbuotojų moterų atlyginimą – net 527,43 euro su mokesčiais per mėnesį (taip, tai mažiau nei minimali alga!). Nuskaičius mokesčius joms nelieka nė 400 eurų.

O kaip kitose bendrovėse, kitose didžiausiose ES paramos gavėjose? Kokios ten darbo sąlygos? Kokie atlyginimai, kokios socialinės garantijos, kokia darbo laiko apskaita? Ar ten rūpinamasi tik galvijų ir gyvulių gerove, ar ir darbuotojų? Tokių duomenų nėra. Tai – Lietuvos kaimo plėtrai lyg ir neaktualu.

Visą žemės ūkio paramą susižeria didieji žaidėjai, stambieji ūkininkai, didžiosios žemės ūkio ir maisto pramonės įmonės, o darbuotojai čia kaip ir nedalyvauja.

Visą žemės ūkio paramą susižeria didieji žaidėjai, stambieji ūkininkai, didžiosios žemės ūkio ir maisto pramonės įmonės, o darbuotojai čia kaip ir nedalyvauja.

Prieš pora savaičių dalyvaujant Europos maisto, žemės ūkio ir turizmo profesinių sąjungų federacijos (EFFAT) generalinėje asamblėjoje sulaukiau tokio klausimo: kaip Lietuvoje žemės ūkio strateginis planas derinamas su darbuotojų atstovais. Ar aktyvi socialinė partnerystė šioje srityje?
Teko prisipažinti, kad Lietuvoje, bent jau žemės ūkio sektoriuje, socialinis dialogas yra suprantamas tik kaip valdžios institucijų diskusijos su žemės ūkio darbdaviais ir sektorinėmis asociacijomis. Žemės ūkio ir maisto pramonės darbuotojai šiame dialoge nedalyvavo. Na, gal reikia lipti per ministerijos langus, kad būtum pastebėtas?

Europos parlamentas aną savaitę pritarė ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformai, kuria siekiama teisingesnės, lankstesnės bei skaidresnės politikos. BŽUP‘e net atskiru punktu išskirtos darbuotojų teisės ir įpareigojimas stebėti, kaip laikomasi ES darbo teisės žemės ūkio sektoriuje, o už pažeidimus bausti.

Naujieji Lietuvos žemės ūkio politikos formuotojai, tiek premjerės patarėjas, tiek ir naujasis viceministras, pripažįsta, kad žemės ūkis yra verslas. Yra žemės ūkio verslininkai ir jų samdiniai. Yra jų darbo santykiai.

Bet žiūrint ūkiškai, iš dirbančiojo pusės, tai ar geriau daug smulkių darbdavių, kurie moka po 400-500 eurų, ar tokių, kurie moka ir po 4000-5000 eurų.

Naujosios žemės ūkio politikos strateginiame plane „įstatytos“ tiesioginių išmokų lubos skamba populiariai. Gal net populistiškai. Bet žiūrint ūkiškai, iš dirbančiojo pusės, tai ar geriau daug smulkių darbdavių, kurie moka po 400-500 eurų, ar tokių, kurie moka ir po 4000-5000 eurų. O tokių žemės ūkio sektoriuje, kaip rodo Sodros statistika, tikrai yra.

Liko mažiau nei pora savaičių, kai Lietuva pateiks Briuseliui galutinį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą. Ar tame plane atsiras vietos socialiniams kriterijams, nuorodos į darbo sąlygų gerinimo reikalavimus paramos gavėjams? Antra vertus, jeigu neatsiras plane, gal atsiras prielaidų kilti nepasitenkinimui ir neramumams „iš apačios“, kas dažnai irgi padeda pagerinti darbo sąlygas (prisiminkime mokytojus).

Kaip ten bebūtų, artėjant gražiausioms metų šventėms, norėtųsi palinkėti, kad susirūpintume, pagalvotume ne tik apie nykstančių paukščių buveines, telyčių gerovę ar paršavedžių gyvenimo sąlygas, bet ir apie dirbantį žmogų.

Žemės ūkio ministerijos atsakymas:

„Vertiname tai, kad profesinės sąjungos rūpinasi žemės ūkio darbuotojų socialinėmis garantijomis.

Esminės socialinės garantijos yra nustatytos Darbo kodekse. Palaikome ir skatiname aktyvesnį profsąjungų ir darbdavių dialogą. Manome, kad dėl papildomų garantijų, darbo užmokesčio ir kitų turi būti siekiama ir skatinama susitarti kolektyvinėse sutartyse po derybų tarp darbdavių ir darbuotojus atstovaujančių profesinių sąjungų.

Savo ruožtu Žemės ūkio ministerija, nors ir negali nustatyti žemės ūkio sektoriuje mokamo darbo užmokesčio, rengdama Strateginį planą socialinei politikai taip pat skyrė daug dėmesio.

Pavyzdžiui, vienas iš būsimojo Strateginio plano tikslų – priartinti smulkių-vidutinių ir jaunųjų ūkininkų, kurie valdo iki 50 ha, generuojamas pajamas (įskaitant gaunamas subsidijas gamybai) tenkančios 1 sutartiniam šeimos darbuotojui prie vidutinio Lietuvos darbo užmokesčio lygio. Atitinkamai skaičiuojamas ir išmokų dydis.

Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros (LEADER) programos svarbiausi tikslai naujuoju finansiniu laikotarpiu – didinti užimtumą ir mažinti skurdą kaimiškose vietovėse. Parama skirstoma atsižvelgiant į vietinę situaciją – didesnis paramos koeficientas numatomas vietovėms, kuriose yra mažiau gyventojų ir vietovėmis, kuriose nedarbas ir skurdo rizikos rodikliai yra didžiausi.

Nustatant išmokų lubas paramos gavėjams bus leista išskaičiuoti darbo užmokestį. Taip siekiama skatinti didžiausius paramos gavėjus, kurie neretai yra ir didesnieji darbdaviai, mokėti skaidrų ir sąžiningą darbo užmokestį, didinti kaime dirbančių žmonių užimtumą ir pajamas.

Galiausiai Bendrojoje žemės ūkio politikoje nuo 2025 metų numatomas ir naujas socialinių paramos sąlygų mechanizmas, dėl kurio žemės ūkio darbdaviams, neužtikrinantiems socialinių garantijų, grėstų sankcijos. Žemės ūkio ministerija artimiausiais metais planuoja pradėti ruošti atitinkamas taisykles.“