Tvenkinių savininkas tenka sparčiau suktis ir dėl to, kad Lietuvoje įsigali produktų iš lašišinių žuvų vartojimo tradicija.
„Akvariumų su gyva žuvimi mūsų parduotuvėse neliko nuo šių metų pradžios, anksčiau nei įsigaliojo draudimas prekiauti gyva žuvimi.
Šiuo metu mūsų parduotuvėse pirkėjai gali įsigyti vitrinose ant ledo esančius šviežius karpius, jų filė, kepsnelius bei karpį vakuumo pakuotėje. Raudonos žuvies, kuriai priskiriami ir karpiai, pardavimų tendencijos ne vienerius metus yra reikšmingai augančios. Lašišos pardavimai šiemet karpių pardavimus viršija apie 6 kartus, bet tradiciškai daugiausia karpių yra nuperkama gruodį,“ – sako Ernesta Dapkienė, „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė.
Sujaukė rinką
Tvenkinių savininkai pripažįsta, kad pokyčiai reikšmingi.
„Kol kas šventinių pardavimų prognozės geros. Susigyvenom su pandemija ir švęsim prie stalo. Draudimui prekiauti gyva žuvimi buvom pasirengę – pasistatėm perdirbimo fabrikėlį ir sėkmingai dirbame“, – dėlioja Rimgaudas Višinskas, „Kintų“ vadovas.
Tačiau R. Višinskas atviras – šis draudimas sujaukė rinką. Anksčiu, kai reikėjo vežioti gyvą žuvį, tvenkinių savininkai buvo pasiskirstę regionais, nes niekas negabeno karpių per visą Lietuvą. Dabar, kai keliauja tik produktas, kiekvienas augintojas, turintis perdirbimą, gaminius tiekia visai šaliai. Tinklams tai naudinga. Be to, jei lentynoje kaina 9,99 euro, tai augintojas gauna tik 5 eurus.
„Pradėjom Kalėdinę prekybą. Išsiuntėm pirmą partiją į Latviją. Tai bus savotiškai repeticija. Plečiame savo geografiją – eksportuosime į Latviją ir Estiją, ten, kur veikia „Maxima LT“ tinklas. Savo kieme užsidaryti negalima“, – optimistiškai kalba Edita Burkštuvienė, „Birvėtos tvenkinių“, valdančių beveik 900 ha tvenkinių, vadovė.
Ji vardina ir naują tendenciją – kai parduoti gyvą žuvį buvo uždrausta, tvenkinių savininkams teko kooperuotis ir ieškoti, kaip perdirbti žuvį.
Sunku pakeisti įpročius
„Pernai buvo šokas, nes pokyčiai nutiko gana staiga. Dar ir dabar žmonės ieško gyvos žuvies, tačiau jos parduoti negalime. Mums ir pirkėjams sunkiausia pakeisti įpročius“, – dėlioja E. Burkštuvienė ir sako, kad jei anksčiau gruodį, prieš šventes, pardavimai šokdavo 100 proc. ir praktiškai tada buvo realizuojamas visas tvenkinių derlius, dabar augimas tik 30 proc. Lenkijoje dar išlikusi ši tradicija, nes ten karpis ant Kūčių stalo privalomas.
Tą patį patiria ir kiti augintojai.
„Jaučiame, kad Lenkijoje karpių trūksta ir jie moka iki trijų eurų už kilogramą, kai anksčiau buvo stebuklas gauti du eurus. Kai kainos tiek pašoko, klausimas, ar verta perdirbti“, – skaičiuoja R. Višinskas ir įvardina kitą problemą, kuri atsirado uždraudus prekybą gyva žuvimi – milžiniški pakuočių atliekų kiekiai, kurių, kai žuvis buvo akvariumuose, nereikėjo.
E. Burkštuvienė pastebi, kad draudimas prekiauti žuvimi davė ir netikėtų pasekmių – kai karpio nebereikia pačiam skrosti ir darinėti, ją atranda jaunimas, kuris nenori teptis rankų. Pardavimai kyla nepaisant aukštesnės kainos. Kita priežastis, skatinanti pirkti – tai sveiko gyvenimo būdo bunas.
Kitos auginamos žuvys – lydekos, plačiakakčiai, amūrai, upėtakiai – turi savo nišą, tačiau jų auginimo ir prekybos apimčių nepalyginsi. Vienintelis realus konkurentas – lašiša, kurios, skaičiuojant kiekiu, parduodama kur kas daugiau.
Rimtas konkurentas
„Konkurenciją su lašiša jaučiame, tačiau problema kita – mes užauginame per mažai žuvies. Mums trūksta žaliavos. Lašišos kiekiai kur kas didesnis, o mus riboja tvenkinių plotas. Be to, lašiša tiesiog madingas produktas“, – dėlioja E. Burkštuvienė ir tikina, kad bėdų dėl realizacijos nėra.
Ji vardina ir kuo jų produkcija skiriasi nuo importuojamos lašišos – tvenkinių žuvis kur kas šviežesnė, nes tiekimo grandinė kur kas trumpesnė.
„Kai nebegalime parduoti gyvų karpių, kooperuojamės juos perdirbti. Pastatėme cechą, kurio pajėgumai tris kartus didesni nei užauginame savo ūkyje. Pilnai apkrauti jo dar nepajėgiame. Ūkiai, kurie parduoda šviežią žuvį, ją stengiasi kuo greičiau realizuoti, kad nereikėtų sandėliuoti“, – dėsto verslininkė ir sako, kad nors užsakymų sulaukia kur kas daugiau nei pajėgia gaminti, tačiau nėra žaliavos iš partnerių tiekimo stabilumo, nes ne visais ūkiais galima pasitikėti, o atsakomybę už produkciją teks prisiimti patiems.
Plėtrą stabdo ir savikainos svyravimas. Pavyzdžiui, didžiulis pakavimo medžiagų, energijos brangimas.
Pačių kainos parduotuvėse taip pat auga. Tai neišvengiama. Iš kitos pusės, verslininkę baugina, kad ateis kainos riba, ka žmonės tiesiog nustos pirkti.
„Karpio kaina priklauso nuo lašišos. Mūsų žuvis negali būti brangesnė nuo lašišos. Šiemet file parduotuvių lentynoje 11 eurų kilogramas pjausniai 8-9 eurai kilogramas, skrostas 6-6,5 euro. Tai jautienos kaina. Lašiša dar brangesnė“, – skaičiuoja E. Burkštuvienė.
R. Višinskas sako, kad konkuruoja ne tik su lašiša, bet ir, pavyzdžiui, silke, kuri taip pat spėriai brangsta ir neslepia, kad su lašiša parduotuvių lentynose nepakonkuruos, nes karpis pasaulinėje prekyboje visgi nėra tokia reikšminga žuvis kaip lašiša. Tačiau Europoje nišą visada turės.
