Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, lankydamasis įvairiuose Lietuvos ūkiuose, ne sykį susidūrė su klausimais, kodėl vienos gyvūnų veislės yra įtraukiamos į šį sąrašą, o kitos – ne. Šią problemą ministras iškėlė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės institute (Radviliškio r.) vykusioje diskusijoje „Ūkinių gyvūnų genofondo išsaugojimo klausimai“, rašoma pranešime.
Anot ministro, yra ir daugiau svarbių, spręstinų klausimų: genetinių išteklių išsaugojimas ir valdymas; kas nusprendžia, kodėl vienos rūšys įtraukiamos, o kitos ne; kas tai kontroliuoja ir kodėl.
„Ūkinių gyvūnų genofondo išsaugojimo tema yra daugialypė, bet dėmesį telkiame į valdymo tobulinimą. Taip pat manau, kad veislininkystės politika neturi būti veikiama privačių interesų. Viso proceso kontrolė ir valdymas turi būti patikimas bei skaidrus, kad niekam nebekiltų klausimų, kodėl vienos veislės yra sąraše, o kitos – ne, kodėl vienos jų remiamos, kitos – ne“, – teigia žemės ūkio ministras.
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo taryba artimiausiu metu turėtų peržiūrėti minėtą sąrašą ir pateikti siūlymą ministerijai, kokias senąsias veisles išlaikyti remiant privačius laikytojus, o kokias (esančias ant išnykimo ribos) – saugoti griežtai prižiūrint mokslininkams.
Viena tokių itin retų veislių – vietinė bitė (Apis mellifera mellifera), po mokslinių paieškų atrasta vos prieš kelerius metus.
Klausimų kelia ir senųjų veislių rėmimo prioritetai
Lietuvos ūkinių gyvūnų genofondo sąraše saugoma 14 veislių, tačiau yra veislių, kurių populiacija sustiprėjusi ir ženkliai išaugusi, pavyzdžiui, Lietuvos juodgalvių avių ar Lietuvos sunkiųjų veislės arklių. Tuo tarpu yra veislių, kurios, nors ir yra sąraše, kol kas neremiamos, pavyzdžiui, Lietuvos vietinės bitės, Lietuvos skalikai.
„Kiekvienais metais derantis dėl biudžeto šie klausimai vis iškyla. Tad norėtųsi turėti tvirtų argumentų ginant vieną ar kitą biudžeto eilutę. Peržiūrėsime ir kompensacijų už laikomus saugomų veislių gyvūnus taisykles, papildomą dėmesį skirdami prie išnykimo ribos priartėjusioms veislėms“, – teigia K. Navickas.
Aiškesnės funkcijos – našesnė veikla
Diskusijoje buvo iškeltas klausimas, ar LSMU Gyvulininkystės institutas turėtų pats ūkininkauti, o gal labiau turėtų ar norėtų būti tik koordinacinis centras. Anot ministro, turėtų būti nubrėžtos tikslesnės ribos tarp mokslinių genetinių tyrimų, gyvūnų auginimo, finansavimo skyrimo ir kontrolės.
„Kalbėdami apie genetinius išteklius, kalbame apie paveldą. Genetiniai branduoliai turi likti valstybės ištekliuose, dėl to, manau, visi sutaria. Klausimas kyla tik dėl senųjų veislių populiacijos populiarinimo, gyvybingumo užtikrinimo. Institutas atlieka dar daug kitų darbų, kas galbūt nėra visiškai mokslinės institucijos funkcijos. Tai – didelis pieno ūkis, žemės ūkio bendrovė, laboratorijos, kur atliekami moksliniai tyrimai. Reikėtų kartu su instituto vadovybe peržvelgti, kaip pasiskirsto finansai“, – sako žemės ūkio ministras.
Lietuvos ūkiniai gyvūnai – tai naminiai gyvūnai, kurių išskirtiniai paveldimi požymiai yra susiformavę Lietuvoje, turi selekcinę, ekonominę, mokslinę, ekologinę, kultūrinę, istorinę svarbą Lietuvai ir yra reikšminga pasaulinės žemės ūkio ir visos biologinės įvairovės dalis. Kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės jau išnykusios, kitos – žemaitukų veislės arkliai, vietinės kiaulės, šėmi, baltnugariai galvijai, vietinės avys, vištinės žąsys – atsidūrusios prie išnykimo ribos.
