Visgi, paklaustas, ar, jei žinotų kaip vystysis ši šaka, imtųsi iš naujo šio avantiūros, suabejoja. Apie tai išskirtiniame Delfi interviu, kurį verslininkas davė parodoje „Ką pasėsi...“.
– Kas šiandien dienai yra „Auga Group“, kokie šio sezono rezultatai?
– Šiandien mes gaminame maisto produktus nuo lauko iki stalo, perdirbame derlių ir pristatome vartotojams. Dirbame 39 tūkst. ha žemės, laikome 3500 melžiamų karvių, prieauglį. Tai didelis ūkis. Viskas auginama ekologiškai.
– Kokie finansiniai rezultatai?
– Tiesą sakant, gyvenu kiek kitais dalykais ir kiti skaičiai mano galvoje. Nenoriu suklysti. Mes esame biržinė bendrovė ir finansiniai rezultatai atviri. Šiemet dirbsime pelningai. Kai kurios kultūros dar laukuose, nors javai dėl sausros ir karščių nukentėjo.
– Kaip keičiasi pats ekologinis ūkininkavimas? Iš vienos pusės žaliasis kursas, visiems privalomi milžiniški gamtą tausojantys pokyčiai, iš kitos pusės abejojama, ar iškeltus tikslus pasieksime.
– Žaliasis kursas kol kas tik politikų žodžiuose, praktikoje nepanašu, kad jie ką nors būtų padarę. Pasakyti, kad 25 proc. Europos žemdirbystės bus ekologinė lengva, tačiau kaip mes paskatinsime ūkininkus į ten eiti, kokia jiems bus vertė iš politikos formuotojų dar negirdėti. Todėl mūsų sritis buvo, tokia ir liko. Tikiuosi, kad ateis laikas ir bus sukurtos programos, kaip ūkininkus pakviesti į žalesnį Europos kursą. Turės būti interesas. Šioje parodoje mes pristatome technologijas, kurios naudojamos būtent tokiam ūkininkavimui. Tikime šia sritimi.
– Tačiau nuolat pasigirsta kaltinimų, kad kai „Auga Group“ pradėjo ekologiškai ūkininkauti, jai atiteko dauguma išmokų ir tuo pačiu kitiems eiti šiuo keliu neliko pinigų?
– Tai, švelniai tariant, neteisinga. Mes, kaip įmonių grupė, gauname trečdaliu mažesnes išmokas nei bet kuris kitas Lietuvos ekologinis ūkis. Be to, nesame natūrinis ūkis, kai ūkininkas užsiaugina produkciją ir ją suvalgo. Samdome žmones, 80 proc. produkcijos eksportuojame ir tose rinkose susiduriame su ūkininkais, kurie gauna didesnes išmokas nei mes. Negalime kalbėti apie tai, kad „Auga“, kaip specifinė įmonė, turėtų negauti šios paramos. Mums reikia dirbti tarptautinėse rinkose. Negalime užsidaryti savo šalyje. Išmokos yra visos ES žaidimo dalis. Sutikčiau, kad visiems lietuviams ir europiečiams nebūtų nieko mokama. Tada galėtume uždaryti sienas, nes ES su savo gamtosauginiais reikalavimais niekada negalės konkuruoti su Kazachstanu ar panašiomis šalimis, maisto produktai pabrangtų ir galėtume dirbti.
ES neturi eksporto subsidijų į trečiąsias šalis, kurios buvo anksčiau. Lietuva eksportuojanti žemės ūkio produkciją šalis. Ekologiškos produkcijos išvežame 90 proc. Importuojame tik pieną, nes perdirbimo pajėgumai didesni nei primelžiame žaliavos.
– Tačiau tai galbūt niša. Su jūsų pajėgumais didinate pieno gamybą ir nereikia kovoti eksporto rinkose?
– Svarstysime, tačiau mūsų vizija ne žaliavos kiekio didinimas, o vertės kūrimas. Pieną norime gaminti tvariau, kad būtų išskiriama kuo mažiau šiltnamio dujų. Kai sukursime naujas technologijas, plėsime gamybą, kviesime bendradarbiauti ūkininkus.
– Grįžkime prie žemiškesnių dalykų. Didieji ūkiai pasidarė tarsi visuomenės priešais. Juos nuolat mėginama apriboti, atimti išmokas. Kaip jaučiatės atsidūrę tokioje situacijoje?
– Tai vertinu neigiamai, nes kiekvienas verslas, kuris kažką įneša į bendrą aruodą, turi būti vertinamas pagal tai, kiek prisideda prie bendrojo gėrio. Stambus verslas ne visada blogis. Mūsų bendrovės už kiekvieną hektarą, kurį dirba, sumoka 10 kartų daugiau mokesčių nei kiti rinkos dalyviai. Visuomenės katilą pildome. Pas mus dirba 1200 žmonių ir mus nori bausti už tai, kad daug dirbame ir stengiamės. Kuriame vertę ne tik akcininkams, bet ir bendruomenei.
– Išmokų atėmimas jums stipriai smogtų?
– Tai sumažintų mūsų galimybes vystyti technologijas, užsiimti inovacijomis, reikėtų persvarstyti, ar verta dirbti šioje šalyje. Politikai ieško, kaip nubausti savo didžiausio politinio oponento – Ramūno Karbauskio – įmones. Tuo pačiu nukenčia ir kitos panašaus dydžio bendrovės.
– Tačiau girdimas argumentas, kad tokio dydžio įmonės kaip Jūsų vien dėl masto ekonomikos kur kas pranašesnės už kitus ūkius ir joms jokios paramos nereikia.
– Mes uždirbame pelną, tačiau žemės ūkyje nėra viršpelnių, neproporcingai didelių pelnų, kuriuos būtų galima atimti. Kai sakoma, kad reikia atimti pelną, tai sako žmonės, kurie kalba be jokio pagrindo. Manau, kad šis sektorius labai sudėtingas, nes gali būti keletas blogų metų, kuriuos sunku išgyventi ir po tenka keletą metų dirbti, kad nuostoliai būtų padengti. Tos išmokos, kurias noris sumažinti, tai trijų mėnesių mūsų darbuotojų atlyginimai. Kas turės sumokėti trijų mėnesių darbuotojų algas, lai politikai parodo mūsų įmonėje iš kur reikia tai paimti.
Manau, ateityje tvarūs sprendimai bus remiami.
– Jei kalbėtume apie visą žemės ūkį, ne „Augą“, kur mes einame, ar kryptis teisinga?
– Mes ne ten jau nuėjome ir ta klaidinga kryptis tik gilėja. Lietuvoje turime tik dvi kultūras, tai rapsai ir žieminiai kviečiai. Visos kitos kultūros dingo, naikiname dirvožemį. Iš javų gaminame kurą ir pilame į bakus. Vargu ar toks elgesys atsveria tą žalą, kurią padarome gamtai. Po to perkame genetikai modifikuotą soją ir šeriame gyvulius.
– Ką daryti smulkiam ūkininkui, kuris negali investuoti į mokslą, technologijas, kuris atsisakinėja karvių, nes nebeapsimoka?
– Galėsime pasiūlyti įdomių dalykų ir smulkiems ūkiams, bet dėl to turime truputi padirbėti ir mes patys. Neskubėkite išdraskyti šeimos ūkių.
– Ar realūs Žemės ūkio ministerijos bandymai sustabdyti pieno gamybos mažėjimą?
– Neturiu laiko gilintis į politines diskusijas, tačiau matau, kad tai politinės paramos, kurių tikslas išdalinti pinigus kuo platesniam rinkėjų ratui po gabalėlį ir tikėtis, kad tai atneš balsus rinkimuose. Tačiau ar taip dalinant ekonomikai bus sukurta vertė niekam nerūpi.
Galime imti estų pavyzdį, kurie nustatė, koks ūkis gali būti gyvybingas ir tokius ūkius rėmė. Šiandien estiškas pienas vežamas į Lietuvos perdirbimo įmones ir konkuruoja su vietiniu, nors gabenamas 400-500 km. Mes paramą tiesiog iššvaistėme, o dabar kalbame, kad reikia gaivinti gyvulininkystę, nes ji kasmet krenta beveik po 10 proc.
Tačiau būtų nereikėję gaivinti pienininkystės, jei būtume išsaugoję tai, ką turime ir mėginti investuoti po 13-20 tūkstančių eurų į vieną karvės laikymo vietą statant naujas fermas.
Galiu pateikti paprastą pavyzdį. 1993 metais 10 tūkst. JAV dolerių sumokėjau už karvių fermą, kurioje buvo galima laikyti 1200 karvių. Ten buvo šėrimo, melžimo įranga, srutų rezervuarai kita reikalinga technika. Kompleksas buvo pastatytas pagal Itališkos fermos pavyzdį. Tokį objektą pastatyti šiandien pastatyti kainuotų 24 mln. eurų. Aš jį pritaikiau auginti grybams ir taip išsaugojau. Kitus pavertėme plytų krūva, o dabar skiriame paramą, kad statytume iš naujo.
Noriu pasakyti, politikams – turėkite proto išsaugoti tai, ką turime, nes išsaugoti kur kas lengviau nei sukurti iš naujo. Dabar pagrindinė gyvulininkystės gamyba vyksta žemės ūkio bendrovėse, kurios kažkada turėjo stiprų vadovą, neleidusį sugriauti to, ką turime. 10 proc. Lietuvos žemės dirbančios bendrovės gamina 30 proc. žemės ūkio produkcijos ir tiekia žaliavą pramonei. O dabar prieš juos užsimota su vėzdu.
Politikams sakau, saugokime ką turime, o ne draskykime, smulkinkime ir tada vėl iš naujo kurkime. Čekai, vokiečiai, kurie išsaugojo stambius ūkius, kovoja, kad būtų leista šalims apsispręsti ar mažinti išmokas ir galėtų išsaugoti stiprius ūkius. O pas mus, kadangi tai pakenktų Ramūnui Karbauskiui, politikai tiesiog gavo stambių ūkių išbuožinimo galimybę.
– Ar nesigailite, kad iš aiškaus ir suprantamo pievagrybių verslo pasukote į ekologinį ūkį?
– Ta situacija, kuri yra dabar nepatinka, nes to nebuvo, kai atėjau. Sąlygos pasikeitė bedirbant. Dabar ruošia vagonus išbuožinimui. Kai pradėjau dirbti buvo kitokie žemės įsigijimo įstatymai, nebuvo vadinamojo saugiklių įstatymo, įvairių ribojimų. Sunku, kai dirbant keičiasi sąlygos ir neturi kur dingti. Jei man neapsimokės užsiimti šiuo verslu, jo niekas iš manęs ir nepirks. Problema, kad dabar negaliu išeiti. Turiu čia būti. Tas liūdina.
Iš kitos pusės, atėjęs į ekologiją ir supratęs, kaip veikia maisto gamyba, supratau, kad galime padaryti didžiulį proveržį ir verslą išplėsti visame pasaulyje. Dėl to ir nesiskundžiu, nes to nebūčiau pasiekęs, jei nebūčiau čia dirbęs.
– Ačiū už pokalbį.
