Visgi nors ir nedrąsiai, ūkininkai ryžtasi ir vėl pradėti auginti linus, kurie yra neatsiejama mūsų etninio paveldo dalis.
Gaivinamos senosios kultūros
Panevėžio rajone, Raguvos seniūnijos Praščiūnų kaime ūkininkaujantis Mindaugas Kubilius jau antri metai, kaip pats sako, eksperimentuoja augindamas linus. Mėlynais žiedais nukloti kilimai savo grožiu pavergia kiekvieną, tačiau ūkininkas juos auginantis ne dėl peno akims. Ekologiškai augintų linų sėmenys iškeliauja į Vokietiją, kur parduodami arba virsta vertingu šaltai spaustu aliejumi. Taip pat iš jų gaminami maisto papildai, kosmetika ar pašarai gyvūnams.
„Linus auginu tik antrus metus, nesu didelis šios srities žinovas, tik kaupiu patirtį. Žaidžiu su sėklos normomis, dirvožemiu, priežiūra. Rudenį, kai nukulsiu jau antrąjį derlių, galėsiu daugiau pasakyti, ar pasiteisino linų auginimas. Dabar žinau tik tiek, kad mūsų krašte teoriškai linai turėtų derėti gerai“, – sako M. Kubilius.
Ūkininko teigimu, pirmais metais jis pasodinęs beveik 60 hektarų linų, o šiemet – jau tik 35 hektarus. Nors jo mėlynžiedžių auginimo patirtis dar labai nedidelė, tačiau jau pastebėjęs, kad linų kokybė labai priklauso nuo dirvožemio, oro sąlygų.
„Kur buvo geriau paruošta dirva, ten ir derlius buvo geresnis. Šiemet viename lauke derlius atrodo geresnis, o kitame – panašus kaip ir pernai. Kai paauginsiu penkerius metus, tuomet galėsiu pasidalyti patirtimi apie linų auginimą. Visgi tai nišinė kultūra. Palyginti su pernai, jau geriau laukus būčiau rapsais apsėjęs, pelnas nesulyginamas“, – pastebi M. Kubilius.
Ekologiška produkcija dar neįkandama
Tačiau rankų nuleisti jis neketinantis. Pasak ūkininko, linų sėmenų supirkimo kainas ilgą laiką diktavo Kazachstano ir Rusijos rinkos, tačiau dabar Europa atsiveria ir kitiems augintojams. Jis taip pat produkciją eksportuojantis į Vokietiją. Nors Lietuvoje auga ekologiškų produktų poreikis, o linų sėmenų aliejus iš naujo atrandamas kaip primirštas Lietuvos auksas, ūkininkas kol kas nesvarstantis galimybės pačiam imtis aliejaus spaudimo.
Linų sėmenų aliejuje aptinkama iki 50 proc. omega 3 (linolo) ir apie 20 proc. omega 6 (linoleno) polinesočiųjų riebalų rūgščių, apie 20 proc. oleino (mononesočiosios) rūgšties, kuri yra būtina normaliai lipidų (ypač cholesterolio) apykaitai. Nuo to priklauso širdies ir kraujagyslių sistemos veikla. Linų sėmenų aliejus yra puiki profilaktinė ir gydomoji priemonė nuo aterosklerozės. „Aš tik auginu linus. Bet žinau kolegų, kurie iš savo užaugintos produkcijos spaudžia aliejų. Tik jis yra labai pretenzingas – linų sėmenų aliejų reikia suvartoti per ganėtinai trumpą laiką, laikyti tik šaldytuve“, – akcentuoja M. Kubilius.
Jau du dešimtmečiai, kai Lietuvoje žengiama ekologinio ūkininkavimo keliu. Tačiau lietuviai ekologiškai ir sveikai augintus produktus vertina tik žodžiais – pirkimai to neatspindi. Ūkininkas svarsto, kad galbūt lietuviams švariai, be chemikalų auginta produkcija yra per brangi. Norint atitikti ekologiškumo sertifikatą, reikia gauti labai daug patvirtinančių popierių. Tai atsiliepia galutinei kainai, todėl ekologiška produkcija visuomet bus brangesnė. O ir derlius visada mažesnis nei chemizuotuose ūkiuose.
„Panevėžio rajonas aktyviai rūpinasi, kad vaikučiai darželiuose gautų sveiką ekologišką maistą, bet didieji miestai renkasi pigesnį variantą. Todėl nieko stebėtino, kad 98 proc. Lietuvos ekologinių ūkių produkcijos iškeliauja į Europą, kur žmonės vertina tai, kas užauginta natūraliai. Europiečiai jau supranta, kad geros sveikatos raktas – sveikas ir subalansuotas maitinimasis, o pas mus vis dar ieškoma stebuklingos piliulės. Po truputį mąstysena keičiasi, bet prireiks dar daug laiko“, – mano pašnekovas.
Neatrasta niša
Kas Lietuvoje augina linus, galima suskaičiuoti rankos pirštais. Gretimame Anykščių rajone, Spiečiūnų kaime ūkininkaujantis Evaldas Baldauskas taip pat jau trečius metus bandantis atgaivinti linų auginimo tradicijas. Tiesa, pats ūkininkas šypsosi, kad čia daugiau malonumas širdžiai, o ne verslas. Šiemet linais jis užsėjęs apie dešimties hektarų plotą.
„Čia tik tam, kad džiugintų mėlynais žiedais. Kaip žmonės savo malonumui laiko šunelius, taip aš pasisodinau linų. Esu tik kūdikis šioje srityje, mane pavadinti ūkininku būtų per skambu“, – šypsosi E. Baldauskas.
Jo akimis, linų auginimas – dar neatrasta niša. Lietuvoje daugėja smulkiųjų verslininkų, kurie gamina sveikus, ekologiškus aliejus. Tikriausiai šalyje nerastume nė vienos mugės, kurioje nebūtų prekiaujama į tamsius buteliukus išpilstytu aliejumi: rapsų, kanapių, linų sėmenų.
„Nepasakyčiau, kad neverta auginti linų. Atsiranda vis didesnis poreikis ekologiško, maistingo, sveiko aliejaus. Žinoma, prireiks dar ne penkerių metų, gal ir dešimtmečio, kol žmonės vėl grįš prie to, kas lietuviška ir natūralu, bet jau dabar jaučiame, kad poreikis vis auga“, – pastebintis E. Baldauskas.
Miestiečiai tiek neišgers
Ūkininkas teigė, kad auginti linus sudėtinga tik dėl to, kad sunkiau realizuoti produkciją. Tiek, kad būtų galima išvežti laivais, Lietuvos ūkininkai neužaugina. Todėl dar kurį laiką kaime linų auginimas bus tik kaip papildoma veikla, pavyzdžiui, kaip triušių auginimas ar kažkas panašaus. Jis pats savo produkciją realizuoja Lietuvoje – dalį linų sėmenų nuperka aliejaus spaudimui, o dalį parduoda kitiems ūkininkams galvijų auginimui. Linų sėmenys – visiškai natūrali ir ekologiška priemonė bei pirmas vaistas veršeliams nuo viduriavimo.
„Manau, kad dar triskart tiek būtų galima užauginti – nupirks viską. Kas pabandys spausti linų sėmenų aliejų, neturėtų nusivilti, nes tai dar neišnaudota niša. Būtų lengva priauginti ir gerokai didesnius kiekius, bet klausimas, ar miesto gyventojai tiek išgers aliejaus“, – šypsosi E. Baldauskas.
Jo teigimu, linų auginimas labai banguotas. Vienais metais derlius būna labai puikus, o kitais tenka nusivilti ir sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Linai nėra reikli kultūra, bet tai pluoštinis augalas, todėl reikia tinkamo pasiruošimo kūlimui, kad nereikėtų vargti.
„Vis dar mokausi pažinti linų auginimo subtilybes. Verslu to nepavadinčiau, nes tam reikėtų gerokai didesnius plotus užsėti. Mes patys tik auginame ir išvalome, o aliejaus spaudimą paliekame tiems, kurie tą išmano geriau. Visų darbų nepadarysi, negali būti meistru kiekvienoje srityje“, – sakė E. Baldauskas.
Eina lengvesniu keliu
Prieš daugiau kaip 80 metų linų Lietuvoje buvo auginama netoli 100 tūkst. hektarų. 1936 metais Lietuva pagal parduodamo pluošto kiekį užėmė trečiąją vietą pasaulyje.
Pluoštiniai linai Lietuvoje turėjo gilias tradicijas, bet jų beveik nebeliko. Nuo 1995-ųjų mūsų krašte daugiausia auginami sėmeniniai linai, tačiau ir pastarųjų 2018 metais buvo deklaruota vos 546 ha.
Buvęs ilgametis Upytės bandymų stoties direktorius Audrius Zalatoris teigė, kad tik dainose lino gyvenimas ilgas. Kodėl Lietuvoje niekas nebeaugina pluoštinių linų, priežasčių daug, bet viena pagrindinių, kad įstojus į Europos Sąjungą žemdirbiams kelis kartus sumažėjo išmokos. O dabar nebeliko, kas juos galėtų perdirbti.
„Sumažėjus Europos Sąjungos išmokoms, žemdirbiai pradėjo ieškoti kitų, pelningesnių kultūrų. Pluoštiniai linai reikalauja ir labai daug darbo rankų, kurių kaime vis mažėja. Dabar panaši tendencija stebima pienininkystės ūkyje – kasmet mažėja karvių, ūkininkai išparduoda galvijus ir pradeda auginti javus ar rapsus. Po kiek metų taip pat bus keliamas klausimas, o kur dingo karvės. Nors daugelis procesų yra automatizuoti, nereikia melžti rankomis, bet nebėra kaime kam dirbti. Visi eina lengvesniu keliu“, – pastebi A. Zalatoris.
Jo nuomone, ne ką geresnės perspektyvos ir auginant sėmeninius linus. Nors tai labai sena kultūra, tačiau Lietuvoje linų auginimo plotai beveik nedidėja.
„Lietuvos rinka per maža linų sėmenų aliejui parduoti, todėl perspektyvos išties miglotos, nebent žemdirbiai jau turi, kur realizuoti užaugintą produkciją“, – manantis A. Zalatoris.
