Šiandien, pasak žemdirbių, jau galima kalbėti apie problemas auginant šilauoges, braškes. Jų tiesiog per daug vietos rinkai, o apie perdirbimą ir eksportą negalvojama.
„Visi paramos auginti braškes ir šilauoges projektai puikiai „skaičiavos ant popieriaus“ ir buvo galima gana lengvai gauti pinigus. Rinkoje nėra stebuklo. Jei atėjo diletantai, kurie galvojo, kad po 10 eurų pardavinės savo uogas ir uždirbs milijonus, jie klydo. Tai sudėtinga kultūra. Atvežti iš Graikijos gana pigu, o nuskynus braškę ją reikia parduoti per 2-3 dienas arba išmesti. Kai pakliūna į tokius spąstus, ūkininkas derlių parduoda už bet kiek, o valgytojų nėra“, – aiškina Saulius Daniulis, buvęs braškių ir aviečių augintojas ir sako, kad jam graudu žiūrint į naujai pasodintus uogynus, kur tiesiog pievoje galima matyti kuoliukus, žyminčius sodinukus. Niekas ten net neplanuoja rinkti derliaus, svarbu, kad formaliai atitinka reikalavimus.
Tiesa, Žemės ūkio ministerija bėdos nemato. Atsiųstame paaiškinime rašoma:
„Lietuva neapsirūpina uogomis, daug jų yra importuojama. Žemės ūkio ministerija labai palankiai vertintų uogininkystės, taip pat ir sodininkystės, plėtrą Lietuvoje.“
„Pinigai atiteko tiems, kurie tiesiog augina uogas tam, kad prisidurtų prie algos, nemoka nei PVM, nei kitų mokesčių, skirtingai nuo didesnių“, – aiškina Vitalija Kuliešienė, Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ vadovė.
V. Kuliešienė sako, kad ir verslinių uogynų pas mus mažai. Po kelis hektarus braškių auginančių ūkininkų galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Tokios paramos dalybos, kai ji duodama vertės visuomenei ir valstybei nekuriantiems projektams ydinga. Verslininkams, kuriantiems ūkius iš savo lėšų, tenka konkuruoti su tais, kurie viską gavo per paramą ir kaina negali konkuruoti. Ji sako, kad panaši padėtis ir su šilauogėmis – pramoninių ūkių, kurie pilnai skintų derlių ir iš to pragyventų, praktiškai dar nėra. Į sodus norinčių investuoti taip pat nėra. Dirba tik senieji – šalia Lenkija, kuri numuša kainas ir konkuruoti labai sudėtinga. Kadaise jie į šią sritį investavo labai daug, sukūrė stiprius kooperatyvus ir mes jų, V. Kuliešienės įsitikinimu, nebepasivysime.
„Po trejų metų daugumos šių naujai pasodintų plantacijų paprasčiausiai nebeliks. Jie suvoks, kad ir toliau reikia investuoti, o pinigų nėra, nes pirmą plantaciją pasodino praktiškai už dyką, o ją atnaujinti jau reikės iš savų lėšų“, – dėsto V. Kuliešienė.
Nėra perdirbimo
Tačiau S. Daniulis nekaltina tik valdininkų ir sako, kad jei nori uždirbti iš uogų ar kitų kultūrų, patys augintojai turi jungtis, dėti pinigus ir kurti perdirbimo kooperatyvus, kad galėtų gaminti produkciją, kurią galima eksportuoti.
Jis įvardina ir kitus niuansus – darbas brangsta, kaimuose neliko žmonių, to niekas nevertino ir neprognozavo, o kai turguose, nes kitur parduoti nėra kur, vietoj vieno atsirado keli ar keliolika pardavėjų, konkurencija padidėjo.
S. Daniulis sako, kad daugėjant augintojų valgytojų nepadaugėjo. Paklausa netgi sumažėjo. Prieš 10 metų lietuviai pirkdavo uogas dideliais kiekiais ir pirkdavo uogienes. Šiandien tas įprotis nunyko, o turguje derlius parduodamas tik desertui – greitam vartojimui.
„Dalinant paramą buvo tarsi palikta skylė – deklaruojant gyvulių arba uogų auginimą buvo lengviau gauti paramą nei to nedarant. Be to konsultantai kepė paraiškas, nes skaičiai buvo gražūs. Tačiau niekas neanalizavo, kur tas derlius bus parduodamas. Dabar visos pakelės nukrautos uogomis. Be to, gana didelis šešėlinis importas iš Lenkijos, kurios parduodamos kaip lietuviškos“, – dėsto S. Daniulis ir sako, kad toks perlenkimas toli gražu ne pirmas. Jau buvo avininkystės skatinimas, nors avienos valgome mažai. Aklai auginome svarainius, juoduosius serbentus ir šios kultūros vėliau nuunyko.
Analizės nėra
„Žemės ūkio pagrindas mokslininkai. Europoje tyrimai atliekami dešimtmečiais ir ūkininkai gauna visą informaciją apie kainas, realizavimą bei galimą uždarbį. Valdininkai tiesiog pažiūrėjo į statistiką, kad teoriškai uogų trūksta ir pasiūlė jas auginti. Panašiai nutiko su ekologiškomis daržovėmis. Deklaruojama, kad jų trūksta, tačiau realiai jų yra tiek, kiek jų suvalgome. Atsiras poreikis, bus ir auginimas“, – dėsto S. Daniulis ir sako, kad pats prisimena, kaip augino 1,5 ha aviečių. Kai visas plotas pradėjo derėti, iš karto užėmė dalį Kauno ir Vilniaus rinkų, išvežiojo derlių po įvairias galimas prekybos vietas kol pasiekė momentą, kai už uogų skynimą mokėjo 2 litus už kilogramą, o į fabriką neparduotas per dieną uogas vežė po 3 litus ir jas dar reikėjo gabenti kelis šimtus kilometrų.
„Paskui atsisėdau ir pradėjau galvoti, ar man šito reikia. 20 skynėjų, keliolika prekybos vietų, vėsinimo kameros. Perdirbimo nėra, nes perdirbėjai sako, kad turi atsivežę skonio ir kvapo koncentratus ir jiems reikia tik šiek tiek uogų, kad uogienėje matytųsi kauliukai. Be išvystyto perdirbimo niekur nepajudėsime“, – paprastą receptą įvardina S. Daniulis.
V. Kuliešienė sako, kad perdirbimo, jei kalbėsime apie pramonę, turime per mažai. Buvo banga, kai dalino paramą obuolių ir kitų sulčių spaudykloms, tačiau dabar rinkoje perteklius ir parduoti produkciją sudėtinga.
„Mes ir toliau būsime tik vidaus rinkos žaidėjais, dar šiek tiek eksportuosime į Latviją“, – apie tai, kad netapsime globaliais žaidėjais aiškina V. Kuliešienė.
