Šiandien jis investuoja Lietuvoje – naujas paukštininkystės kompleksas ir paukščių auginimo fermos kainuos dešimtis milijonų eurų. Verslininkas neslepia, kad jo tikslas tapti globaliu žaidėju, kuris galėtų stumdytis su didžiausiomis Europos paukštienos įmonėmis.
Apie tai kalbėta laidoje Delfi Tema.
V. Kaikario imperijoje transporto įmonės, „Žagarės pieninė“, „Delikateso“ mėsos perdirbimo įmonė, Alsių paukštynas, Skaistgirio žemės ūkio bendrovėje veikianti biojėgainė, šalia kurios ir statoma skerdykla, žemės ūkio bendrovės.
– Kur investuosite dešimtis milijonų eurų?
– Kursime naują verslo struktūrą, kuri apims pašarų gamybą, skerdyklą su perdirbimu, paukščių auginimą ir tiekimą prekybos tinklams. Kol kas investavome 50 mln. eurų. Kiti žingsniai bus ateinančiais metais. Turime sulaukti ir suprasti, kaip po pandemijos vystysis rinka. Tada spręsime, kuria kryptimi sukti. Jei bus blogai, galbūt gaminsime ne šviežius produktus, bet konservus ir juos eksportuosime į Afriką, galbūt maitinsime tenykštes valstybes ir armijas. Svarbiausia į viską žiūrėti kūrybiškai.
– Eksportuoti į Rusiją neplanuojate?
– Rusijos rinką reikia užmiršti. Gamybos augimu ir technologijų naujumu jie aplenkė Europą. Mes šiuo metu nesuprantame, kas mums svarbiau, ar gamyba, ar popierių rašymas ir sertifikatų klijavimas už pinigus. Tai veda į niekur. Mes kopijavome svetimus įstatymus, tačiau savo sveiko proto juos įgyvendindami nenaudojome.
Pavyzdžiui, jei švedas gyvenamajame name be leidimo negali net įkalti vinies, tai statydamas ūkinį ar gamybinį pastatą turi visišką laisvę. Jam net nereikia leidimų įsivesti elektrą, samdyti projektuotojų. Viskas paliekama jo atsakomybei. Pas mus veikia projektuotojų ir energetikų klanai. Nori elektros įvado, turi praeiti kryžiaus kelius. Nori pastatyti fermą, turi pusantrų ar du metus kurti projektą ir mokėti pinigus, kurie neadekvatūs darbui ir sukuriamai vertei. Taip yra vien dėl to, kad tą gali daryti tik licencijas ir sertifikatą turintys žmonės ir to paties darbo negali atlikti čekas ar olandas.
Padėtis absurdiška. Mes iš užsienio atsivežame technologijos savininką, tačiau projektuoti vis tiek turi lietuvis, kuris tos technologijos nėra matęs akyse, tačiau gauna 8 proc. viso projekto vertės realiai vien už antspaudo padėjimą. Tai žiauri neteisybė.
Mes patys sau susikūrėme blogus įstatymus. Pavyzdžiui, jei estai skaičiuoja, kad mažinant chemikalų naudojimą žemės ūkyje jie remsis 1990 m. duomenimis (kai klestėjo kolūkiai ir chemikalų buvo naudojama kur kas daugiau nei dabar red. past.), mes pernai metų. Olandai, airiai atskaitos tašką renkasi tokį, koks jiems patogus. Mes tarsi darome taip, lyg norėtume, kad būtų blogiau mūsų žmonėms. Nežinau, kokią pridėtinę vertę taip sukursime.
Su pertekliniais reikalavimais demotyvuojame verslą. Mano atveju, kai statėme skerdyklą, projektavimas truko dvejus metus, statybos dar pusantrų metų. Nuo idėjos iki pilnai apkrautos gamyklos prabėgs penkeri metai. Normalioje valstybėje tai trunka du metus.
Nyderlanduose lietuvis projektuotojas gali dirbti, svarbu, kad turėtų europinį sertifikatą, Lietuvoje olandas su tokiu pat sertifikatu dirbti negali. Iš mūsų olandai už projektą paprašė 50 tūkst. eurų, lietuviai 200 tūkst. eurų. Tai tiesiog popierių pardavimas.
– Galbūt tas idėjas galima įgyvendinti Čekijoje ar Lenkijoje?
– Tam reikėtų mokytis naujos kalbos, keisti tėvynę. Būčiau jaunesnis, gal taip ir padaryčiau.
– Kiek žmonių dirba pačio įmonėse?
– 2560. Naujoje gamykloje vienoje pamainoje dirbs virš 100 žmonių. Jei bus antra ir trečia pamainos tai taip pat didės po 100 žmonių kiekvienoje. Be to, auginsime žaliavą ir galėsime plėsti gamybą. Kuo efektyvesnis ir inovatyvesnis perdirbimas, tuo gaminys konkurencingesnis.
– Ar lietuviai verslininkai savo sugebėjimais ir efektyvumu gali konkuruoti su lenkais, olandais?
– Jei kalbėsime apie idėjas, tai mes priešakyje, tačiau mus stabdo valstybės uždedama našta.
– Kiek pačio žemės ūkio bendrovės dirba žemės, kokia jų perspektyva kai politikai vis kovoja su stambiais žemvaldžiais?
– Kaip fizinis asmuo turiu mažiau nei 500 ha, tačiau bendrovės žemės turi daug. Kalbant apie kovą su žemvaldžiais, politikams siūlau – pirkite verslą. Neparduodamo verslo nėra. Didelis gamybinis objektas dirba efektyviau ir tuo pačiu atneša didesnę naudą visuomenei. Kuo mažesnis, tuo mažiau efektyvus. Žinoma, išskyrus nišinius verslus – šiltnamius, vaistažoles, daržoves. Ten šeimos ūkiai gali puikiai dirbti.
Manau, Lietuvoje pakankamai efektyvūs dideli ūkiai iki 5 tūkst. ha valdomos žemės. Juridiškai šiuos plotus valdo 4 ūkininkai, kurie yra viena šeima. Jie niekuo nesiskiria nuo žemės ūkio bendrovės, kuri yra aiškiai aprašyta. Nematau skirtumo tarp bendrovės ir ūkio. Esmė yra ką gamina ir kiek giliai perdirbi produktą. Ar tai tik žaliava, ar eksportuoji galutinį produktą, kuris parduodamas prekybos centrų lentynose.
Tačiau politikams visada reikia priešo, o didelis priešas patogesnis, nes iš jo yra ką paimti.
– Laukia žaliasis kursas, 25 proc. žemės turės būti dirbama ekologiškai, didinsime pievų ir pelkių kiekį – koks mūsų žemės ūkio likimas?
– Ekologiškai ūkininkauti stambūs ūkiai gali tik tada, jei jų savininko senelis pavogė iš valstybės milijardą eurų. Taip dirbti nepavyks kai reikia uždirbti pinigus. Jei gaminti sąžiningai, ekologinis produktas 2-3 kartus brangesnis už gaminamą tradiciškai, tačiau platus vartojimas prasidėtų kai toks gaminys būtų tik trečdaliu brangesnis nei įprastiniai. Žmonės nepasiruošę mokėti keletą kartų daugiau. Kol pirkėjų nėra, tol gamyba beprasmė.
Taip pat nėra prasmės dirbamus plotus paversti pelkėmis. Mano klausimas paprastas – ką mes galime parduoti pasauliui, kad nusipirktume ko mums trūksta. Alkanas liaudies artistas ilgai dainuoti negali.
– Dirbate šalia Latvijos sienos, ar jų žemės ūkis palyginamas su mūsų?
– Latviai turi keturis uostus ir sostinę su milijonu gyventojų bei likusią valstybę. Keturiuose rajonuose ten geros žemės, kur žemės ūkis niekuo ne prastesnis nei pas mus, kita dalis kur kas menkesnė. Apimtimis šis sektorius keturis kartus mažesnis nei lietuviškas ir jo svoris ekonomikoje kur kas mažesnis nei pas mus.
– Kokia mūsų žemės ūkio ateitis, ar kada nors galėsime konkuruoti su olandais?
– Jei kalbėsime apie augalininkystę, tai efektyvumu skaičiuojant pajamas iš vieno hektaro, juos lenkiame. Tačiau tik tame paprastame žaliaviniame ūkyje kai auginame grūdus, rapsus. Jei kalbėsime apie tokias sritis, kuri pinigai didžiausi, kaip šiltnamiai, atsiliekame.
– Kas bus su gyvulininkyste? Pačio ūkiuose šiandien laikomos karvės, vištos.
– Neauginame tik kiaulių. Jas reikia mokėti auginti, o tą moka danai ir mes jų neaplenksime. Jie turi šios srities mokslą, kurio nėra pas mus. Klaidžiotume kaip akli. Todėl užsiimti šiuo sektoriumi nėra prasmės.
Kalbant apie vištas, tai jos liaudies maistas, pati pigiausia mėsa, ir auginamos greitai. Per metus viename kvadratiniame metre populiacija užauginame septynis kartus. Iki šiol didžiausi augintojai Europoje buvo lenkai ir manome, kad galime su jais konkuruoti bei tapti globaliais eksportuotojais. Baltijos šalys kol kas importuoja paukštieną ir būtent čia matome nišą, kad mėsos pradžioje bent jau nereikėtų įsivežti.
Kalbant apie pienininkystę, mes patys, kaip šalis, pasidarėme sau blogiau. Lyginant su Naująja Zelandija tapome smulkiais gamintojais. Ten kiekvienas iš 38 fabrikų per parą perdirba 6–10 tūkst. tonų žaliavos. Mūsų visa pramonė perdirba 6 tūkst. t. Tam, kad taptume globaliais turime pakeisti mastymą. Kai vienas pienovežis pas mus važiuos kiaurą parą ir gamybos priemonės atsipirkinės greitai, tada ir galėsime konkuruoti. Turime tapti globaliais.
– Pačio grupei priklauso „Žagarės pieninė“, kodėl jai netapus globaliu žaidėju?
– Nėra pieno. Kalbant apie ilgąjį laikotarpį, pas mus nyksta pienininkystės tradicijos. Anksčiau kaime kiekviename kieme buvo kelios karvės. Dabar kaimynams pradėjo smirdėti mėšlas ir įvairūs ekologiniai reikalavimai privers atsisakyti šio verslo. Tradicijos išnyks.
Mes turėjome 11 karvių kompleksų, dabar turime 4, o ateityje liks 2. Melšime apie 150 t per dieną. Mūsų 3 milijonų gyventojų valstybei vidaus vartojimui reikia nedaug, o kol kas eksportuojame 70 proc. pieno produktų. Turime aiškiai suprasti, kad su ekologiniais reikalavimais, kurie yra dabar, negalime kurti pieninkystės ateities. „Žagarės pieninė“ tiesiog turės dalį vietos rinkos.
– Kokie trys valdžios darbai ar sprendimai pakeistų padėtį?
– Pirmas darbas tai statybų leidimų žemės ūkio objektams panaikinimas. Jei blogai pastatei, tai tavo problema. Kitas būtinas dalykas laisva žemės rinka, kad ateitų stambus kapitalas. Pavyzdžiui, jei pas mus įsikurtų kuri nors didžiulė pasaulinė sėklų kompanija ir dirbtų tūkstančius hektarų, būtų kuriama milžiniška pridėtinė vertė. Kitaip nutiks kaip Suomijoje, kur draudžiama pirkti žemę ir valdžia ieško, kas įsigytų ūkius, kurių niekam nereikia. Vaikai nebenori ūkininkauti, jie išvažiuoja į didmiesčius. Žmonės, eidami į pensiją, galėtų parduoti ūkį ir gauti pinigus oriam gyvenimui. Trečias dalykas, tai pelno mokestis. Kol jis buvo 5 proc. žemės ūkis buvo patrauklus verslas. Dabar pelno mokestis kaip vaistų pramonei ir nuolatinis gąsdinimas, kad kažką atims. Politikai turėtų suprasti, kad jei iš žemdirbio atims žemę, turės pasirūpinti ir kuo maitinti žmones.
– Ačiū už pokalbį.
