Asociacijos vadovas prognozuoja, kad jei niekas nesikeis, per keletą metų nuosmukis bus gana didelis.

– Kaip šiandien gyvena ekologiniai ūkiai?

– Ekologiniai ūkiai nežinomybėje. Artėja balandžio mėnuo, o dar nėra jokių veiklą naujai reguliuojančių taisyklių ir neaišku, dalyvauti ar nedalyvauti programoje. Kalbant apie finansinę būklę, kai brango chemizuoti grūdai, o ekologiškų kaina ypatingai nekilo, tai šiandien chemizuotas ūkis patrauklesnis. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, kur kalbama apie tai, kad reikia pasiekti 25 proc. privalomų ekologiškų plotų, dabar tinkamas laikas keisti kryptį.

Pats sektorius neklesti, nes žmonės gauna mažiau pajamų nei galėtų nuo 2016 metų. 236 tūkst. ha deklaruoti kaip ekologiški, bet parama skiriama tik už 180 tūkst. ir ši suma išdalinama visiems. Tai 60 proc. visos galimos paramos, o išlaidos nemažėja. Dalis dirba iš inercijos, kiti iš idėjos, dalis dėl to, kad prisiėmė įsipareigojimų ir šios šakos negali atsisakyti penkerius metus. Kai nėra apibrėžtumo, pačiame sektoriuje jaučiame braškėjimą.

– Tačiau „Auga Group“, didžiausios ekologiškus ūkius jungiančios grupės, rezultatai neblogi.

– Tai kryptis, į kurią visi turime eiti. Jie gamina produktus ir juos eksportuoja, užsiima viešinimu, parduotuvėse produktų daugėja, vartojimas auga ir tai gerai visam sektoriui. Per kelis metus, kai jie dirba, prekybos centrų lentynos ekologiškų produktų kiekis padidėjo.

Tai turėtų daryti kooperatyvai, tačiau jie pas mus neklesti ir nesikuria, nes visos paramos schemos sukurtos pavieniams ūkininkams. Jiems modernizuoti verslą paprasčiau pavieniui nei grupe. Taip grupinis darbas neskatinamas, nes privačiuose projektuose pridėtinė vertė kur kas didesnė. Drįsčiau teigti, kad tokios taisyklės sukurtos ne be verslo interesų, kad varguoliai nesusimestų į krūvą ir patys nepradėtų gaminti galutinio produkto, o tiesiog atiduotų pigią žaliavą. „Auga Group“ tai kapitalas ir pavyzdys, kaip turėtų veikti kooperatyvas.

– Tačiau, jei kalbėsime apie vertę, sukuriamą iš hektaro, pas mus ji viena mažiausių.

– Visi skiedžia apie tai, kad mes atsiliekame nuo vokiečių ar prancūzų. Tačiau mes diegiame naujausias technologijas. Jei skaičiuotume primilžius, derlingumus, mes vieni iš lyderių, o ne nevykėliai. Tačiau vertė kuriame ne gaminant žaliavą, o ją perdirbant į produktą. Tai jau ne ūkininkų rankose. Jei pardavinėsime jautį su kailiu, o negaminsime kotletų ar dešrų, vertė iš vieno hektaro neaugs. Taip pat ir su pienu. Jei parduodame atvėsintą pieną, o ne sūrį, jo vertė bus kur kas mažesnė.

Dabar išvežame grūdus ir politikai galvoja, kad mes kvailiai ir neskaičiuojame. Tačiau finansiškai tiesiog vieną žaliavą paversti kita žaliava, tai yra sušerti grūdus gyvuliams, paprasčiausiai neapsimoka. Aš žemės ūkį Lietuvoje matau kaip didelį malūną su sunkiomis girnomis ir tos girnos kokius 6-8 metus jau stoja. Jas išsukti iš naujo bus kur kas sudėtingiau nei sustabdyti.

Paukštininkai sako, kad per metus sumoka 19 mln. eurų mokesčių ir kai sunkiais bado metais prašo 12 milijonų, kad išgyventų, valstybė tokių pinigų neranda, tai nėra net ko kalbėti. Kaip valstybė bado metais gali kalbėti apie lengvatų peržiūrėjimą, mokesčių didinimą, kai vidutinis verslas tiesiog nedirba dėl pandemijos.

Taip kalba biudžetininkai, kurie nesuvokia, kas jiems uždirba algą. Jie įsivaizduoja, kad gauna atlyginimą ir nuo jo sumoka mokesčius ir taip kelia valstybės gerovę.

– Kaip darbas ūkiuose pandemijos metu?

– Saugomės, tačiau tai kainuoja. Pavyzdžiui, pas mane ūkyje žmonės padalinti į dvi dalis, kad vieną gražią dieną nelikčiau be darbuotojų ir per darbymetį turėčiau bent kelis žmones. Tai brangu, tačiau niekur nedingsi. Reikia, kad kažkas dirbtų sandėlyje, ruoštų sėjai techniką. Negaliu žmogui pasakyti, kad jei dirbai dėl saugumo tik pusę mėnesio, gausi pusę atlyginimo. Jam reikia šeimą maitinti. Be to, mes jau auginame išlaikytinius, nes sukurta tokia sistema, kad dirbti dažnai jau neverta. Pinigai dalinami rinkėjams, kad jie ateitų balsuoti.

Saulius Daniulis

– Kas laukia ateinant Žaliajam kursui?

– Mes „užsiciklinome“ vien su CO2. Kadangi ekologiški ūkiai dažniau aria žemę, akėja ir dėl to daugiau išmeta CO2 nei tradiciniai ūkiai, tačiau niekas nekalba apie tai, kad pas mus sėjomaina, ankštinės kultūros, kurios kaupia azotą. Kitas aspektas, apie kurį nekalbama, tai, jog mes neperkame sintetinių trąšų ir tuo pačiu stabdome tokias mažesnė tarša. Tikslioji žemdirbystė gerai, tačiau vargu ar tai bus panacėja, kad vietoj 150 kg trąšų hektarui pilsi 100. Taupymas bus jei pats pasigaminsi ekologiškas trąšas ir jas naudosi.

Visoje ES ekologinis ūkininkavimas tai flagmanas. Mes galvojame, kad reikia paaukoti savo žemes, tam, kad išmaitintume badaujančią Afriką.

– Tačiau modernus ir technologiškas ūkis mūsų stiprybė ir tą ne kartą įrodėme

– Ukraina šiemet paskelbė, kad jų derlingumas pasiekė 3 tonas iš hektaro kviečių. Tai rekordas. Mes užmiršome, kad apie 1997 m. su senomis kviečių veislėmis kūlėme tris tonas. Šiandien tose pačiose žemėse kulia 6-7. Aš tris tonas kuliu ūkininkaudamas ekologiškai. Ar esame tokie naivūs, kad įsivaizduojame, jog ukrainiečiai nepadvigubins savo derliaus fantastiškose žemėse kai gauna naujausias technologijas? Visos Europos traktorių ir kombainų gamyklos dirba Ukrainos rinkai. Mes to nematome ir nenorime girdėti. Kas bus su mūsų chemizuotais ūkiais kai jie pradės gaminti tiek, kiek gali?

Man nesuprantama, ar mūsų valdžia analizuoja rinką ir ateitį? ES senbuviai mato, kad iš Rytų ateina pramoniniai ūkiai, su kuriais belgai, olandai su savo 30 ha ūkiais bus nekonkurencingi. Norėdami išgyventi turės kurti pridėtinę vertę. Šiuo atveju ekologiškus ūkius.

Mums reikia suprasti, kad draudimas tai nėra aplinkosauga ir jei tik viską drausime ir stabdysime gamybą, žemės ūkis sustos. ES nueis į priekį, susitvarkys, o mes tiesiog būsime iššvaistę pinigus ir vytis turėsime už savus. O tai skaudės.

– Tačiau mes ir taip eksportuojame daug ekologiškų produktų.

– Vežame, tačiau negalime konkuruoti vien dėl logistikos. Pavyzdžiui, ekologiškos avižos 300 eurų už toną. Vokietis tiek ir gauna, logistika jam kainuoja 10 eurų. Lietuvis tas pačias avižas atvežęs vokiečiui gaus tuos pačius 300 eurų, tačiau dar turės atsiskaityti su pakuotojais, vežėjais ir liks 210 eurų. Tai reiškia, kad vokietis gali pragyventi iš šios veiklos, aš ne. Iš Ukrainos vežti dar brangiau. ES turi naują pasiūlymą įvesti aplinkosauginį CO2 mokestį ir taip apsaugoti savo ūkius. Kuo toliau veši, tuo daugiau mokėsi.

Mes nesuvokiame, kad mums reikia skatinti vietinių produktų vartojimą. Kalbame apie CO2, tačiau daržoves vežame iš Ispanijos. Žaliavą išvežame į Vokietiją, perdirbame ir parvežame atgal. Nesugebame net pagaminti maisto savo kariuomenei ir ligoniams. Jei viduje kurtume vartojimą, to užtektų smulkiam perdirbimui, surinktume daugiau mokesčių ir nereikėtų eksportuoti žaliavos.

2021–2022 m. pereinamuoju laikotarpiu visi ekologiškai ūkininkaujantys žemės ūkio veiklos subjektai galės prisiimti naujus įsipareigojimus ir gauti kompensacines išmokas už sertifikuotus plotus pagal ekologinei žemės ūkio gamybai keliamus reikalavimus.

Pavyzdžiui, jie galės turėti tokio pat dydžio ekologiškų pasėlių plotus, kaip ir anksčiau buvo deklaravę. Paramą galės gauti ir turintys mažesnius plotus, negu anksčiau buvo deklaravę. Taip pat galės kreiptis ir turintieji didesnius naujai sertifikuojamus plotus (jų dydis nėra ribojamas).

Pereinamuoju laikotarpiu išmokų dydžiai, nurodyti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklėse, nesikeis. Išmokos bus mokamos visiems, kas pateiks paraiškas ir prisiims įsipareigojimus 2 metų laikotarpiui. Yra ūkių, kurie ir negaudami kompensacinių išmokų, sertifikavo plotus pagal ekologinei žemės ūkio gamybai keliamus reikalavimus.

Žemės ūkio ministerija

– Svajonės gražios, tačiau gamyba jau keletą metų tik mažėja.

– Lenkai ir latviai išsiveža karves, nes pienininkystė ten klesti. Mes dešimt metų remiame gyvulininkystę, tačiau ji tik traukiasi ir niekas neanalizuoja kodėl. Pieninių karvių ir jas laikančių ūkininkų mažėja drastiškai. Nejaugi niekas neanalizuoja kodėl. Karvių bandą atstatyti bus beveik neįmanoma. Paukštininkystėje konkuruojame su lenkais, kurie dempinguoja produkciją ir palaiko savus. Mes saviems paramos nerandame ir juos numarinsime. Mėsinėje gyvulininkystėje padėtis panaši. Jau turėjome gerą pavyzdį – skatinome auginti triušius, tačiau pamiršome skerdyklas ir sektorius sugriuvo. Tas pats nutiko su avimis.

Vienintelis sektorius, kuris klesti, tai grūdai. Tačiau taip nutiko ne dėl mūsų politikos. Jie tiesiog „išlindo“ į pasaulines rinkas. Sustiprėjo kooperatyvai, ūkininkai pradėjo krauti laivus ir jų nebesustabdysi. Prekė biržinė ir vietiniai supirkėjai manipuliuoti kaina negali.

Mūsų bėda, kad dalinome paramą tiems perdirbėjams, kurie neturi patys žaliavos. Vienintelė išimtis „Pienas LT“, kuris pieno kainą, mano skaičiavimu, pakėlė 3 ct už kilogramą.

– Planuojate, kartu su kolegomis, statyti paukštynus. Kaip šis projektas?

– Tikiuosi, pajudės. Per trejus metus pagaliau gavau leidimą statyti. Tiek užtruko vien dokumentų tvarkymas. Buvome nuėję iki absurdo. Kadangi fermoms iki 300 sąlyginių galvijų reikalavimai paprastesni, aš tokią noriu statyti, tačiau vietos savivaldybei teko įrodinėti, kad 300 vištų tai ne 300 sąlyginių galvijų ir man nereikia kiekvieno gyventojo kilometro spinduliu raštiško sutikimo. Kadangi mes gaminsime ekologiškus kiaušinius, mums reikia statyti ant žemės ūkio paskirties žemės, kad paukščiai galėtų išeiti į pievą. Statant chemizuotą fermą, kai užtektų pakeisti žemės paskirtį, gal būtų paprasčiau. Kolegos taip pat jau stato ir judame į priekį. Tikiuosi, šiemet pradėsime darbą.

– Ačiū už pokalbį.