Praėjusią savaitę posėdžiavęs Seimo Švietimo ir mokslo komitetas dalį laiko skyrė šiam klausimui svarstyti. Tačiau išgirstos nuostatos agroverslą šokiravo. Paaiškėjo, kad aukštojo mokslo politikos formuotojai šiandien nė nenutuokia, kokią atskirtį išgyvena regionų vaikai ir kodėl moderniame žemės ūkyje reikia atitinkamo skaičiaus universitetinį išsilavinimą įgijusių specialistų, rašoma Lietuvos žemės ūkio tarybos pranešime.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus prof. Juozo Augučio ir VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) kanclerės prof. Astridos Miceikienės Seimo Švietimo ir mokslo komitetui pateiktos prognozės skamba pesimistiškai: agronomų, inžinierių, gyvulininkystės specialistų ir kitų žemės ūkiui svarbių profesionalų poreikio ir baigiančiųjų studijas skaičiaus disproporcija yra milžiniška, siekianti nuo dviejų iki dešimties kartų.
Paradoksalu tai, kad norinčiųjų studijuoti su veikla žemės ūkyje susijusias studijų programas yra, universitetai taip pat tam yra visiškai pasirengę, o pats agroverslas pasiryžęs tokius jaunuolius skatinti ir finansiškai, tačiau dėl galiojančios priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemos vien pernai už VDU ŽŪA „durų“ liko apie 250 potencialių studentų. Absoliuti dauguma jų – motyvuoti regionų abiturientai, savo profesinę ateitį norėję sieti su žemės ir miškų ūkiu. Tačiau Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko prof. Artūro Žukausko nuomone, regionų jaunuoliams problemos įstoti į universitetą Lietuvoje visiškai nėra.
Interpretuojama statistika
Posėdyje dalyvavęs LAMA BPO vadovas prof. Pranas Žiliukas pateikė statistiką, kuri suglumino švietimo sektoriuje dirbančiuosius. P. Žiliukas pasitelkė labai keistą rodiklį: valstybės finansuojamų vietų reikalavimus tenkinanti 2020 m. abiturientų dalis lyginama su visais savivaldybės stojančiaisiais, baigusiais mokyklas 2020 m. Todėl buvo teigiama, kad regionų mokyklos netgi geriau parengia abiturientus nei didžiųjų miestų. P. Žiliuko teigimu, Biržų, Mažeikių, Plungės, Pasvalio, Kupiškio, Lazdijų ir kitų rajonų savivaldybės abiturientus parengė daug geriau nei Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų didžiųjų miestų. Kitaip tariant, tai yra procentas tų stojančiųjų, kurie pateikė stojimo dokumentus ir atitiko valstybės finansuojamų vietų reikalavimus. Šis rodiklis parodo, kaip realistiškai savo pasiekimus įvertino stojantieji, bet prasilenkia su bendruoju tų regionų abiturientų parengimo lygiu.
Iš tiesų reali padėtis yra visiškai kitokia. Labai aiškus rodiklis, kurį lengva suprasti kiekvienam – tai skaičius įstojusių į valstybės finansuojamas vietas abiturientų, tenkančių savivaldybės tūkstančiui gyventojų. Štai Biržų r. savivaldybėje gyvena 22 719 gyventojų, o 2020 m. į valstybės finansuojamas vietas iš šios savivaldybės įstojo 88 abiturientai. Taigi vienam tūkstančiui gyventojų tenka 3,8 įstojusiojo. Ir tai labai kuklus skaičius. Nors, anot P. Žiliuko, ši savivaldybė yra tarp lyderių, geriausiai rengiančių abiturientus.
Žemės ūkio verslas pasipiktinęs
Žemės ūkio verslo organizacijų vadovus stebina bei piktina ne vien ši su tiesa prasilenkianti Seimo Švietimo ir mokslo komitete išgirsta statistika. Paragintas iš esmės imtis spręsti žemės ūkiui reikalingų specialistų rengimo problemą, komiteto pirmininkas A. Žukauskas pasiūlė žemės ūkio verslui uždaryti verslus, jeigu nėra specialistų. „Čia, gerbiami socialiniai partneriai, taip sakant, jūsų biznis. Jeigu jūs norite, kad pas jus už dyką važiuotų į kaimą dirbti išsilavinęs žmogus ir jam nesudarot darbo vietos, tai, deja, tokį biznį reikia uždaryti, jeigu jūs nesugebate sudaryti sąlygų. Nėra vergijos. Baigėsi feodalizmas, nebėra sovietmečio, kai nusiųsdavo jaunąjį specialistą ten į tą kaimą. Taigi būkite geri, pasirūpinkite savo darbo vietų patrauklumu“, – posėdžio metu kalbėjo A. Žukauskas.
Žemės ūkio verslo organizacijų vadovai šių pasiūlymų buvę šokiruoti, nes jie žemina žemės ūkio verslą, kuriame atlyginimai yra konkurencingi, dažnai gerokai didesni už Lietuvos vidurkį. Aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgijusių specialistų atlyginimai dar aukštesni.
Tikrovės neatitinkantys teiginiai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio metu nuskambėjo ir dėl žemo žemės ūkio specialistų įsidarbinimo rodiklio. Nors ir pripažinęs, kad metodika dėl įsidarbinamumo yra netiksli ir žemės ūkiui mažiausiai tinkama, A. Žukauskas vis tiek tai akcentavo kaip didžiausią problemą, visiškai neįsiklausydamas į pateiktus argumentus.
Reikia atkreipti dėmesį, kad blogas įsidarbinimas slypi ne realybėje, bet neobjektyviai apskaičiuojamuose įsidarbinimo rodikliuose. Kaip patvirtino pats komiteto pirmininkas, statistika apie įsidarbinamumą neapima savarankiškai dirbančiųjų, dažnai netiksliai nurodomos darbo vietų kategorijos. Be to, Profesijų klasifikatoriuje visi ūkininkai yra priskirti ne vadovų ir ne specialistų, bet kvalifikuotų žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbuotojų grupei ir jiems pakanka baigti profesinio mokymo programas. Tai žeidžia ūkininkus, kurie naujausių mokslo žinių pagrindu strategiškai ir inovatyviai plėtoja savo ūkius, prisideda prie klimato kaitos, ekologinių ir kitų nacionaliniu lygiu svarbių problemų sprendimo. Nemaža dalis žemės ūkiui skirtų studijų programų absolventų perima ir plėtoja tėvų ar kryptingai kuria naujus ūkius, kartu prisideda prie ūkininkijos kartų kaitos, socialinės ir technologinės pažangos kaime, tačiau visi šie asmenys apskaitomi kaip įsidarbinę ne pagal specialybę.
Žemės ūkio verslo organizacijų vadovus nesustoti pusiaukelėje ir toliau aktyviai siekti pokyčių sektoriui būtinų specialistų rengimo sistemoje skatina tai, kad yra Seimo narių, puikiai suprantančių šios problemos mastą ir jos pasekmes. Seimo narys Edmundas Pupinis argumentuotai klausia, ar studijuoti žemės ūkio krypties dalykus ir užimti valstybės finansuojamą vietą būtų vertesnis ir turėtų tas atsitiktinis jaunuolis, kuris surinkęs pakankamą konkursinį balą patenka į valstybės finansuojamą vietą, ar tas, kuris į žemės ūkio specialybę stoja turėdamas didelę motyvaciją darbuotis žemės ūkyje, bet, pristigęs dalies balo ir nepatekęs į valstybės finansuojamą vietą, yra priverstas studijų atsisakyti.
Žemės ūkio verslo organizacijų vadovai neabejoja, kad norėdami išsaugoti ir tvariai plėtoti vieną pagrindinių Lietuvos valstybės savarankiškumo vertybių – išvystytą, modernų, šiuolaikiniais moksliniais pagrindais tvarkomą žemės ūkį ir jo sėkmingam funkcionavimui būtiną infrastruktūrą, siekdami darnios kaimo plėtros, tvaraus gamtos išteklių naudojimo ir gamtinės bioįvairovės, pirmiausia privalome pasirūpinti tam būtinais žmogiškaisiais ištekliais ir moderniomis kompetencijomis, būtinomis naujai kylantiems iššūkiams ir rizikoms įveikti.
Tikimasi, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė supranta šio verslo sektoriaus svarbą ir imsis ryžtingų žingsnių žemės ūkio specialistų rengimo problemai spręsti, sudarydami galimybę priimti absolventus į žemės ūkiui svarbias studijų programas ne tik pagal brandos egzaminų rezultatus, bet ir pagal stojančiųjų motyvaciją, bei skirti skatinamąsias stipendijas.
Taigi, ponas Švietimo ir mokslo komiteto pirmininke A. Žukauskai, „biznelį“ pagal Jūsų siūlymą uždaryti galima, bet tada ir „bliūdelis“ bus tuščias.
