Nepaisant nuolatinių pažadų kovoti su augalininkystės ūkių plėtra, ką deklaravo keletas ministrų, šiandien Žemės ūkio ministerija pripažino, kad tai praktiškai vienintelis klestintis sektorius.
Apie tai kalbėta laidoje Delfi Tema.
Viceministras Paulius Lukševičius augalininkystę įvardino kaip geriausią mūsų žemės ūkio sritį, kurios apimtis apie du milijardus eurų per metus. „Papjauti vištą, kuri deda auksinius kiaušinius lengva, tik kas bus po to. Mums reikia apsispręsti kuriame sektoriuje sieksime proveržio. Jei visiems išdalinsime pinigus po truputį, to proveržio nebus. Turime orientuotis ir į šeimos ūkius, kad galėtume padidinti žaliavinio pieno kiekį ir ūkininkai turi jausti, kad žemės ūkis tai verslas, iš kurio galima uždirbti“, – dėlioja P. Lukševičius.
Lietuvos grūdų perdirbėjų duomenimis, grūdininkystėje šiandien dirba virš 3600 žmonių, gaunama apie 2 mlrd. eurų per metus pajamų, tačiau sumokama tik 42 mln. eurų mokesčių.
Dėl javų išarė pievas
„Pernai grūdų sektoriuje buvo sėkmingi metai, nors du metus prieš tai buvo sunku. Derlingumas svyruoja 30 proc. Jei lyginsime dešimties metų grūdininkystės vystymąsi, tai šie ūkiai nuo milijono hektarų padidėjo iki pusantro milijono. Šiame sektoriuje pasiekėme pakankamai gerų rezultatų. Tiesiog gyvulininkystės ūkiai perėjo į augalininkystę. Auginti grūdus lengviau nei gyvulius ir reikia mažiau darbuotojų“, – aiškina Arūnas Svitojus, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas ir sako, kad taip nutiko dėl nesubalansuotos ES paramos.
Dabar procesai tęsiasi. Ūkininkai parduoti karves lenkams, kiaulių mažėja ir ritamės žemyn. Tuo pačiu tai skatina žmones pasitraukti iš kaimo. Grūdų sektoriuje dirba tik virš 3 tūkst. žmonių, kai pieno ir mėsos perdirbimo įmonėse po 7 tūkstančius.
„Turime apsispręsti, ar kuriame pridėtinę vertę ir darbo vietas, ar tiesiog atiduodame visą Lietuvą augalininkystei. Be to, neaišku ir ką atneš Žaliasis kursas, nes monokultūros ir plotų didinimas atnešė tai, jog 16 proc. mūsų žemių tapo dykyne, nors gaminame žaliavas ir jas eksportuojame“, – aiškina A. Svitojus ir pastebi, kad mes parduodame grūdus Azijai, Afrikai ir pridėtinė vertė kuriama ten, o ne pas mus.
Atsisakė nepelningų veiklų
Aušrys Macijauskas sako, kad jau prieš keletą metų buvo kalbama, kad Lietuva augindama grūdus negali konkuruoti su Ukraina ar Rusija, tačiau mes sugebėjome prisitaikyti.
„Didžiulis grūdų plotų augimas buvo dėl to, kad žmonės atsisako nepelningų veiklų ir renkasi augalininkystę. Mes neįsisaviname apleistų žemių, bet ariame daugiametes pievas, plotus, kur buvo auginamos daržovės. Susiduriame su dirvožemio erozija kalvotose ir prastesnėse žemėse, kur šimtus metų buvo pievos. Dabar ten auga javai ir matome smėlio audras ir nuplovimus. Tačiau žmonės karves tiesiog pardavė lenkams, nes negalėjo išgyventi“, – kodėl staiga nutiko milžiniška sektoriaus plėtra aiškina Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas.
Jis sako, kad kitos mūsų žemės ūkio sritys šiandien išgyvena milžinišką krizę. Pienininkai menksta dėl mažų kainų, daržovininkai visoje ES patiria krizę dėl perprodukcijos žemyne užsidarius viešojo maitinimo įstaigoms, gelbsti tik eksportas į Ukrainą, paukščių augintojai nebeatlaiko kritusių kainų ir konkurencijos su Lenkija.
Mokame už klaidas
A. Macijauskas, sako kad pagrindinė klaida skatinant auginti buvo tai, kad rėmėme auginimą, rašėme strategijas, tačiau niekas nepasako, kur produkciją reikės realizuoti. Bumų, kai buvo pradėta nesėkmingai gamyba jau buvo – tai apyniai, serbentai, kanapės. Tada atsiranda produkcijos perteklius ir ūkininkai patiria nuostolius.
„Kažką siūlant auginti reikia pasirūpinti perdirbimu. Šiandien gaila, kad neturime gilaus grūdų perdirbimo ir išvežame žaliavą. Norint didesnės pridėtinės vertės reikia naujos gamyklos. Pieno sektoriuje nutiko proveržis sukūrus įmonę „Pienas LT“. Pavyzdžiui, latviai žada investuoti į didžiulę žirnių perdirbimo gamyklą, kurioje išgaus baltymus“ – aiškina A. Macijauskas ir sako, kad žemės ūkyje visi sektoriai susiję. Mažiau mėšlo pažeidžiamos dirvos, išplečiame plotus ir išariame pievas, atsiranda smėlio audros. Mes pažeidžiame per tūkstančius metų susiklosčiusią pusiausvyrą.
Jis paaiškina ir kodėl gaunant 2 mlrd. eurų pajamų valstybei sumokami tik 42 mln. eurų mokesčių – grūdai eksportuojami ir nemokamas PVM. Jei ši apyvarta būtų Lietuvoje, tai vien pridėtinės vertės mokesčių būtų surenkama 420 mln. eurų.
„Ne tik ūkininkas turi spręsti ką verta auginti. Mes deklaruojame, kad pirmas prioritetas kaimo gyvybingumas, kitas pridėtinės vertės kūrimas. Dabar valdininkai tik šneka, kad remsime gyvulininkystę, kaimo plėtrą, tačiau per keturis metus pasikeitė keturi ministrai ir su kiekvienu ministru kardinaliai keičiasi politika. Žmogus eina ten, kur gali uždirbti ir negalvoja, kas bus su dirvožemiu po dešimties metų. Nedarbas kaime didžiulis. Kuriasi latifundijoms, kurioms ir atitenka paramos lėšos. Grūdus reikia auginti, juos visada auginome, tačiau ne juos eksportavome, o mėsą ir pieną, kurių pridėtinė vertė kur kas didesnė“, – sako A. Svitojus ir pabrėžia, kad nieko nereikia išradinėti.
Lengvesnis kelias
Pasak A. Svitojaus, skandinavai jau seniai turi uždaro ciklo ūkius, kur grūdai šeriami gyvuliams ir jų mėšlas grįžta į dirvą, o produkcija parduodama. Visi sektoriai reikalingi.
„Fermos naikinamos, daugiašakiai ūkiai nyksta. Bendrovės tiesiog renkasi lengvesnį gyvenimą ir gamybą. Augalininkystė jau atneša 77 proc. pajamų. Tokia struktūrą Europoje yra tik Bulgarijoje ir ji labai ydinga. Lietuvoje to niekada nebuvo“, – skaičiuoja Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas.
Jis aiškina ir kodėl taip nutiko. Aplinkinėse šalyse buvo skatinami modernūs ūkiai, pavyzdžiui, latviai į fermas investicijoms davė milijoną eurų vienam objektui, mes 50 tūkst. Estai nuėjo panašiu keliu ir pieno gamyba pas juos, skirtingai nei pas, kyla.
„Katastrofiškai mažėjanti pieno gamyba tai ne tik grėsmė tradicijoms, bet ir dirvožemiui, nes nebetręšiame organinėmis trąšomis. Jei vystysime tik augalininkystę, tai reikia pagalvoti ir apie ateitis kartas, ką mes jiems paliksime“, – konstatuoja P. Puskunigis ir sako, kad reikia siekti, jog eksportuotume ne grūdus, o produkciją.
Jis pabrėžia ir tai, kad augalininkystės ūkiuose žmonės įdarbinami tik keliems mėnesiams. Prieš modernizuodami fermas „Griškabūdžio“ žemės ūkio bendrovėje, kuriai vadovauja, suskaičiavo, kad vietoj dabar dirbančių 90 žmonių, jei atsisakytų karvių, užtektų 12 žmonių. P. Puskunigis sako, kad kartais jam susidaro įspūdis, kad valdininkams, kurie priima sprendimus, liečiančius žemės ūkį, tiesiog trūksta kompetencijos. Kai kuriuos sprendimus galima tiesiog vertinti kaip kerštą stambiems ūkiams. Paskutinis pavyzdys ypatingai sudėtingai įgyvendinamos mėšlo tvarkymo taisyklės. Visa tai verčia trauktis.
A. Macijauskas sako, kad dabartinėse strategijose įrašyta, kad gyvulių skaičius Lietuvoje mažės, todėl neturime stebėtis, kad ta šaka nyks. Šiandien nedidelei fermai pastatyti vien dokumentų parengimas ir leidimų gavimas trunka 2-3 metus ir kainuoja dešimtis tūkstančių eurų. Dažnai tai daugiau nei pačios nedidelės fermos statyba.
„Kol tokia tvarka gyvulininkystės atgimimo galime nesitikėti“, – pripažįsta A. Macijauskas.
